STRAIPSNIAI - Šeimosgyvenimas

Go to content

Main menu:

5 dalykai, kurie stiprina ir vienija šeimą

Ar susimąstote, kiek kartų per dieną mes liečiame artimus žmones: vyrą, žmoną, vaikus... Paprastas rankos paspaudimas ar švelnūs apsikabinimai, bučiniai, galvos paglostymai. Visa tai taip natūralu ir kasdieniška, kad dažnai to net nebepastebime. O kartais ir užmirštame. Jei suaugusieji to nusureikšmina ir priima kaip kasdienės rutinos pasekmę, vaikai labai jautriai reaguoja į šilumos bei meilumo šeimoje trūkumą.

Žaidimai ir bendra visos šeimos veikla, mokanti vaiką švelnumo
Psichologai jau seniai domisi, kokį poveikį vaikų raidai daro artimiausioje jų aplinkoje įgytas auklėjimas. Nors yra manančių, kad tėvai gali stengtis nesistengę, nes pirmiausia dominuoja įgimti charakterio bruožai (kai kurie vaikai, gyvenę visiškai skirtingose aplinkose, suaugę yra labai panašūs, o kiti, priešingai, nors augo vienoje šeimoje, yra stebėtinai skirtingos asmenybės). Nepaisant šių nuomonių, vaikų psichologai atrado įtikinamų ryšių tarp auklėjimo stiliaus ir poveikio vaiko raidai, charakterio formavimuisi.
Jei kasdien sukate galvą, kokie žaidimai ir bendra visos šeimos veikla vaiką gali išmokyti švelnumo, meilumo ir leidžia jam jaustis mylimu bei labai svarbiu, siūlome keletą idėjų.

Kasdienybę paverskite žaidimais
Jei manote, kad žaidimams būtini žaislai, labai klystate (su jais vaikui geriau užsiimti, kai jis būna vienas). Galima sugalvoti labai daug lavinančių žaidimų, kuriems tereikia minimalių priemonių. Pavyzdžiui, teigiamai veikiantys smulkiąją motoriką žaidimai, kuriuos kiekvienas tėvelis gali integruoti į buitinių darbų rutiną.Pabandykite smagų užsiėmimą, kuriam prireiks tik folijos. Kartu su vaiku iš folijos padarykite vikšrą. Padėkite vikšrą tolėliau, o tuomet kartu su vaiku nušliaužkite (kaip vikšras) be rankų ir kojų iki jo. Pasiekę tikslą, jus tapsite drugeliu ir į pradžią grįšite plasnojant ištiestomis rankomis. Ne tik puiki mankšta, bet ir veikla, kurios metu vaiką galėsite mokyti visus veiksmus atlikti ramiai, švelniai. Taip pat galėsite paaiškinti, kaip gyvenime iš pirmo žvilgsnio nesimpatiški dalykai virsta nuostabiai gražiais.Namuose, kai pavargstate nuo fizinių jėgų reikalaujančių žaidimų, galite su vaikais išbandyti ramesnius, tačiau ne mažiau svarbius vaiko pasaulėžiūros formavimuisi užsiėmimus. Pavyzdžiui, „pamėgdžiok mane". Vaiką pabučiuokite, apkabinkite, suspauskite rankytę, paglostykite. Tada (ta pačia eilės tvarka) jis pakartoja visus veiksmus ir prideda kažką savo. Ir taip visi šeimos nariai kartoja. Labai smagu ir kiekvienas gauna pliūpsni šilumos bei gerų emocijų.

Veikla su naminiais gyvūnėliais
Niekas negalėtų prieštarauti, kad vaiko augimui ir vystymuisi yra svarbu susipažinimas su jį supančia gyvybe. Vienas iš būdų tai padaryti - pažintis ir bendravimas su naminiais gyvūnėliais. Visi sutiks, kad augintiniai plečia vaiko akiratį, padeda geriau pažinti pasaulį, suvokti gyvenimą ir išmokti dalintis šiluma. Mažieji sužino, kad reikia gyvūnui atleisti už visokius nusižengimus, klaidas ir toliau jį mylėti. Naminiai gyvūnėliai moko vaikus kovoti su liūdesiu, sielvartu, ugdo jų atsakingumą ir rūpestingumą.Psichologai tikina, kad vaikas, užaugęs kartu su šunimi ar kitu naminiu gyvūnu, yra labiau empatiškas jį supančiai aplinkai, draugiškiau elgiasi su kitais vaikais. Augintinis padeda ugdyti meilę, dvasinį atvirumą, atsakomybę, pareigos jausmą, įgyti pasitikėjimo savimi, gerina socialinius įgūdžius. Vaikai, kurių šeimose puoselėjama meilė gyvūnams, paaugę lengviau susiranda draugų. Mažieji su gyvūnais realizuoja švelnumo poreikį, nes gali liesti, glostyti, apkabinti savo augintinį. Aišku, pavyzdį, kaip tai daryti atsakingai ir saugiai, turėtų duoti tėvai.

Raminanti rankų prisilietimo galia - masažas
Turbūt kiekviena mama ar tėtis patvirtins mylintys savo vaiką. Tačiau ar mažylis tikrai jaučia tą meilę, ar sugebame ją parodyti taip, kad vaikas suprastų? Jei mes vieni kitus geriausiai suprantame iš pasakytų žodžių, tai vaikams svarbesni kiti dalykai. Vaikas laimingas, kai jaučia šalia brangių žmonių širdžių plakimą, švelnias jų rankas. To niekada neatstos net ir patys moderniausi bei brangiausi žaislai. Jiems svarbu girdėti ne muziką, o mamos ar tėčio balsą. Matyti ne kompiuterio ekraną, o mylinčias tėvų akis. Jausti ne čiulptuko gumos, o mamos pieno skonį.Per prisilietimus mažas vaikas geriausiai pažįsta jį supantį pasaulį, įvertina, ar jis saugus. Vos gimęs kūdikis saugiausiai jaučiasi ant mamos krūtinės, visu savo kūneliu reaguodamas į jos šilumą ir širdies plakimą. Kaip tą lietimo poreikį palaikyti ir vaikui paaugus? Vienas iš būdų - masažas. Jeigu vaikas yra sveikas, kiekviena mama pati namuose gali jį masažuoti. Aišku, reikia pasidomėti, kaip teisingai tai daryti. Per prisilietimus perteikiama meilė, švelnumas, suteikiamas saugumo jausmas. Tai padės sustiprinti jūsų santykius, vaikas jausis ramesnis, atsipalaidavęs, mylimas. Taip pat teigiama, kad masažas pagerina virškinamojo trakto veiklą ir maisto virškinimą, neurologinį vystymąsi, padeda kūdikiui kiečiau miegoti.

Pasikalbėjimai žaidžiant
Vienas iš būdų išreikšti meilę emociniame lygmenyje - sakyti pagiriančius, padrąsinančius arba malonius žodžius. Įvertinimo žodžiai puikiai perteikia meilę. Net jei jūsų vaikas dar tik kūdikis, kalbėkite su juo, meiliai jį girkite. Na, o su vyresniu vaiku tai gali būti bene vienintelis būdas užmegzti artimą ryšį. Gerus žodžius sakykite visiems savo šeimos nariams, tegul tai tampa įprastu dalyku.Nepamirškite įvertinti net nedidelius vaiko pasiekimus - gražiai sutvarkytus žaislus, pagalbą buityje, gražią aprangą, piešinį, ištartą žodį. Nors patarimas meiliai ir nuoširdžiai kalbėtis atrodo savaime suprantamas, tačiau neretai tai tiesiog užmirštame... Gėris ir švelnumas gimdo analogiškus jausmus kituose žmonėse - vaikus tai skatina būti nuoširdžiais, su meile žvelgti į kitus žmones.Kartais mūsų žodžiai byloja vienus dalykus, o intonacija - visai kitus. Taip vaikams mes siunčiame dviprasmišką žinutę (jie labai jaučia tokį nenuoširdumą). Meilės žodžiai, pasakyti irzliu tonu, nebus priimti ir suprasti.

Turėkite bendrų šeimos tradicijų
Prisiminkite savo vaikystę. Kas ryškiausiai iš jos likę? Tikriausiai atmintyje iššoka įvairios šventės ir tradicijos, jūsų namų ritualai, kurie metai iš metų kartodavosi. Tradicijų visapusiškumas pirmiausia pasireiškia tuo, kad įtraukia visus šeimos narius, visiems sukelia geras emocijas. Net ir bendravimas, kuris atrodo toks paprastas ir įprastas reiškinys, šeimos švenčių ir tam tikrų tradicijų metu tampa gilesnis bei prasmingesnis.Paprastas šeimos tradicijas galima susikurti tiesiog kasdieninėje veikloje. Pasikartojantis ritualas vakarais skaityti pasaką padeda vaikui jaustis saugiu ir mylimu. Be to, skaitymas garsiai lavina vaiko kalbinius gūdžius. Pakilnoti, pasupti, pamėtyti vaiką - tai ne tik smagus užsiėmimas, bet ir nauda: jis mokosi suprasti savo kūną, lavėja jo stambioji motorika.Susikurkite kiekvieno savaitgalio tradiciją keliauti į turgų, su tėveliais nešynėje gali būti net ir visai mažas kūdikis. Vaikui ūgtelėjus, galima jį įtraukti į namų ruošos ir buitinius darbus. Bendras maisto gaminimas visiems dovanoja daug smagių akimirkų, ir taip pagaminti patiekalai - daug skanesni!Tai paprastos bendravimo gudrybės, kurios turi didelį poveikį asmenybės formavimuisi. Psichologai nustatė, kad suaugusiam žmogui, kad jis gerai jaustųsi, reikia bent 20 kartų per parą būti paliestam artimo žmogaus. Vaikams, kuo jie mažesni, tuo šis poreikis yra stipresnis. Kūdikis nurimsta vos tik mama ar tėtis jį paima ant rankų. Tėvų artumas, prisilietimai, švelnumas net ir paaugusiam vaikui reikalingi lyg maistas.Sakoma, kad kūdikiui, kurį tėvai dažnai palaiko ant rankų, apkabina, bučiuoja, formuojasi sveikesnės emocijos nei tam vaikeliui, kuris ilgesnį laiką nepatiria fizinio kontakto. Įvairūs žaidimai ir visa šeimos veikla vaiką moko švelnumo, meilumo, leidžia jam jaustis, kad šalia yra jį mylintys ir saugantys žmonės.



PENKI PATARIMAI


Visi svajoja apie laimingą šeimą. Ir, tikėtina, visos susiduriame su šiokiomis tokiomis kliūtimis jos siekdamos. Neretai kelią pastoja rutina, problemos darbe, nuovargis, nesusikalbėjimas, laiko stoka ar nemokėjimas parodyti, kokie mums svarbūs visi šeimos nariai. O kartais tiesiog manome, kad nieko nereikia daryti: svarbiausia – jausmai, visa kita ateis savaime. Ne visai. Laimę, kaip ir meilę, reikia auginti. Štai keletas idėjų, kaip pasėti laimės daigus savo namuose.

1. Kartu pusryčiaukite/pietaukite arba vakarieniaukite

Kaip dažnai jūsų šeimos nariai susėda prie bendro pietų stalo? „Kasdien“, – atsakytumėte. Tačiau klausiu ne apie vakarienę ar pusryčius prabėgomis, kai skubame kuo greičiau prikimšti skrandį ir užuot žiūrėję artimiesiems į akis, stengiamės laimėti laiko užsiimdami įvairiausiais darbais: rašome elektroninį laišką, kalbamės telefonu, skaitome laikraščius ar sekame naujienas. Nors sėdime šalia, esame atsiskyrę vienas nuo kito. Taigi, pakartosiu klausimą: kiek kartų per savaitę drauge pietaujate ir visą dėmesį skiriate šeimos nariams, aptariate dienos įvykius, pajuokaujate ar tiesiog jaukiai patylite? Tikiuosi, jūsų atsakymas neapsiribos ypatingomis progomis…
Psichologai sutaria, kad bendri pietūs – svarbi laimingos šeimos sąlyga. Maža to, tai puiki auklėjimo priemonė neauklėjant: tyrimai rodo, kad dažnai su šeima pietaujantys paaugliai turi mažiau elgesio problemų, rečiau rūko, rečiau vartoja alkoholį, gauna geresnius pažymius mokykloje. Kasdien su tėvais prie bendro stalo sėdantys vaikai turi aukštesnę savivertę, patiria mažiau streso ir jaučiasi artimesni bei saugesni. Žinoma, labai svarbu sukurti jaukią, draugišką atmosferą – jei nuolat kritikuosite vieni kitus, kelsite balsą, pyksitės ar kalbėsitės tik apie problemas, vargu ar šis šeimą stiprinantis ritualas bus veiksmingas.


Šeimos vakarienę paverskite visiems smagia atrakcija, kurios nekantriai lauktumėte: kartu gaminkite valgį, pasakokite anekdotus, paklauskite vieni kitų apie tądien nutikusius gerus dalykus ir pan. Pašalinkite trikdžius: palikite mobiliuosius telefonus specialiai jiems skirtame krepšelyje, išjunkite televizorių, išneškite žurnalus. Šis laikas skirtas tik jums, kai galite pasišnekėti, pasidžiaugti jus siejančiu ryšiu ir problemas bent trumpai atidėti į šalį. Rekomenduojama kartu valgyti bent keturis kartus per savaitę, kad pajustumėte magišką bendro pietų stalo poveikį. Skanu, artima ir naudinga!

2. Bendraukite

Iki skausmo pažįstamas patarimas, tačiau net ir jį kartais ignoruojame, paleisdamos santykius tekėti sava vaga. Bendravimas bendravimui nelygu, todėl labai svarbu užtikrinti kokybišką ir konstruktyvią komunikaciją šeimoje. Dėl darbų gausos, rūpesčių ir degančių reikalų pamirštame atvirai ir nuoširdžiai vieni su kitais pasikalbėti: paklausti, kaip šiandien sekėsi mokykloje ar darbe, kaip jaučiasi mūsų artimieji, kas juos supykdė, pradžiugino, už ką jaučiasi dėkingi, kuo šiuo metu gyvena.
Laimingos šeimos nariai nuoširdžiai domisi vieni kitais. Jie atideda visus darbus, kai kitas nori pasišnekėti tegu ir, regis, nelabai svarbia tema. Jie gerbia visų šeimos narių nuomones ir atsižvelgia net į paties mažiausiojo žodžius. Idėjos, nuomonės, įžvalgos priimamos išskėstomis rankomis, sandariai užrakinus kritikos duris.
Jei esate itin užsiėmusios ir neturite galimybės kasdien išklausyti visų šeimos narių, pamėginkite reguliariai rengti susirinkimus. Tegul tai būna jūsų bendravimo valandėlė, grįsta parama ir pagarba. Jos metu galite aptarti savaitės įvykius, pasidalyti juokingomis istorijomis, apsvarstyti savaitgalio planus, vakarienės meniu, pasiskirstymą namų ruošos darbais ir pan. Nenustokite domėtis vieni kitais: klauskite, šnekėkitės, išsakykite abejones, gliaudykite problemas, pasakokite, girkite.



3. Kurkite pozityvią atmosferą namuose

Asmenys¸ parsinešantys rūpesčių iš darbo, yra 32 proc. mažiau patenkinti savo gyvenimu nei žmonės, paliekantys juos už durų. Taigi, siekite pozityvumo.
„Jei galėtume išpildyti vieną norą, susijusį su jūsų tėvais, koks jis būtų?“ – tokį klausimą uždavė mokslininkė Ellen Galinsky daugiau nei tūkstančių vaikų. Dauguma tėvų spėjo, kad atžalos norės daugiau laiko praleisti kartu. Tačiau jie klydo. Vaikai tetroško, kad jų tėvai patirtų… mažiau streso. Stresas – bjaurus dalykas. Jis ne tik ėda žmogų iš vidaus, bet ir itin greitai užkrečia aplinkinius. Užkratas – pyktis, konfliktai, ignoravimas, baimė, užsisklendimas savyje. Todėl nestebina, kad vaikai svajoja apie namo grįžtančius laimingus tėvus ir darnius tarpusavio santykius. Apskaičiuota, kad asmenys¸ parsinešantys rūpesčių iš darbo, yra 32 proc. mažiau patenkinti savo gyvenimu nei žmonės, paliekantys juos už durų. Taigi, siekite pozityvumo.

Vienas iš būdų patirti daugiau teigiamų emocijų – paprašyti, kad kiekvienas šeimos narys papasakotų, kas jį tą dieną pradžiugino, ir visiems kartu nuoširdžiai pasidžiaugti. Taip pat nepamirškite atšvęsti pasiekimų, kad ir kokie nedideli jie būtų: gautas geras pažymys, pagyrimo raštas, dailiai sutvarkytas kambarys, baigtas projektas ir t. t. Šeimos nariai jaučiasi kur kas laimingesni, jei kiti pastebi ir įvertina jų džiugesį. Be abejo, nepakanka pasakyti „puiku, brangusis“ ir vėl įnikti į telefoną. Būtinas nuoširdus dėmesys aktyviai klausant ir užduodant papildomų klausimų, kurie padėtų tęsti sėkmės istoriją. Taip kuriamas pasitikėjimas, artumas, pasitenkinimas santykiais.



Laimingos šeimos nariai yra didžiausi vieni kitų gerbėjai. Jie nelaukia ypatingų progų pasididžiuoti ar parodyti vieni kitiems jausmus. Ir tai atsiperka su kaupu: nustatyta, kad žmonės jaučiasi net 47 proc. artimesni, jei šeimos nariai dažnai išreiškia savo meilę. Viena žymiausių pozityviosios psichologijos atstovių Barbara Fredrickson paskaičiavo, kad kai teigiami komentarai nusveria neigiamus santykiu 5:1, žmonės būna laimingesni ir daugiau pasiekia gyvenime. Pasistenkite laikytis šios taisyklės.  

4. Dalykitės šeimos istorija

Ar jūsų vaikai žino, kaip judu susitikote su vyru? Kuo dirbo jų seneliai, kokiais dalykais didžiuojasi visa giminė? Jei manote, kad atžalos per mažai žino apie artimuosius, kuo skubiau surenkite šeimos istorijos vakarą. Tyrimų duomenimis, vaikai jaučiasi saugesni, laimingesni, labiau pasitiki savimi, jei gali atsakyti į įvairius klausimus, susijusius su jų ir artimųjų kilme. Ir kuo daugiau jie žino atsakymų, tuo didesnę naudą gauna. Šeimos istorijos padeda vaikams atrasti savo vietą pasaulyje, įprasminti įvykius, stiprina giminystės ryšius. Be to, jos gali tapti puikiu mokymosi ar įkvėpimo šaltiniu.



Pateikiame keletą klausimų, į kuriuos galėtumėte atsakyti savo vaikams:

Kur jūs užaugote?
Kokie buvo jūsų tėvai, broliai ar seserys?
Ką prisimenate apie savo senelius?
Kokie buvo jūsų geriausi draugai? Ką dažniausiai kartu veikdavote?
Kokie buvo mėgstamiausi užsiėmimai mokykloje? Kokie linksmiausi nutikimai?
Koks buvo jūsų hobis vaikystėje ir dabar?
Kokius mėgote filmus ir muziką?
Dėl ko pamilote savo vaikų tėvą? Kaip susipažinote?  
Kokių svarbių gyvenimo pamokų išmokote?
Kokie buvo įsimintiniausi įvykiai jūsų gyvenime?
Neapsiribokite vien pasakojimais. Surenkite vaikystės nuotraukų parodą, aplankykite šeimai svarbias vietas (bažnyčią, kurioje susituokėte; gatvę, kurioje gyvenote; kavinę, kurioje su tėvais valgydavote pusryčius; mokyklą, kurią baigėte, ir pan.), iškepkite pyragą pagal keliaujantį iš kartos į kartą receptą, pasiklausykite vaikystės muzikos, peržiūrėkite senus piešinius ir kt.

Stipriai šeimai reikalingi patvarūs pamatai, o šeimos istorijos – vienas iš būdų juos sutvirtinti.



5. Atraskite savų ritualų

Daugelis šeimų įsimintiniausiais ir smagiausiais metų įvykiais įvardytų šventes: Kalėdas, Velykas, gimtadienius. Ir ne tik dėl gautų dovanų. Jų ritualai padeda sustiprinti artimųjų santykius, diegia vertybes, suteikia saugumo jausmą ir progą visiems kartu prasmingai praleisti laiką. Tyrimai patvirtina, kad šeimos, turinčios savų ritualų, yra tvirtesnės ir laimingesnės. Nieko keisto, nes būdami kartu auginame tarpusavio ryšį, rodome dėmesį ir meilę. Be to, tai šventas laikas, veiduose paliekantis šypsenas, juoką ir gerus prisiminimus.

Taigi, nelaukite tų ypatingų dienų, kad galėtumėte visa tai patirti, – turėkite ir savų švenčių, ir malonių tradicinių ritualų. Susirinkite ir apsvarstykite, kas jūsų šeimą labiausiai džiugina. Įtraukite šiuos susibūrimus į kalendorių, kad visi jiems ruoštumėtės su nekantrumu ir nieko kito tuo metu neplanuotumėte.



Tarkim, pirmą mėnesio sekmadienį galite eiti į kiną, kas antrą šeštadienį – statyti lego miestą, o liepos antrą savaitę – plaukti baidarėmis. Nepamirškite ir mažų, tačiau širdžiai itin mielų kasdienių ritualų: pasakų prieš miegą, atsisveikinimo bučinių, anekdotų prie puodelio arbatos ir t. t. Susikurkite išskirtinių, jūsų šeimą apibūdinančių tradicijų – jos turėtų tapti kur kas svarbesnėmis šventėmis nei Kalėdos. Švęskite šeimą! Juk tai pati svarbiausia gyvenimo šventė.


ŠEŠIOS TEISYKLĖS



Šeima — didžiausias turtas, todėl ją reikia saugotis ir tausoti. Jei šeimoje prigeso kibirkštėlės ir aistra, pats laikas visą tai atnaujinti.

1. Raskite laiko vienas kitam.
Jei jūsų kasdienį gyvenimą užgožia vaikai, nesibaigiantis maisto gaminimas ir įkyrėjusi namų ruoša, pats laikas pamėginti nuo to pabėgti. Tereikia nusipirkti kelialapį į mėgstamą šalį arba bent jau prie jūros ir pasimėgauti vienas kito draugija. Atostogos dviese be jokių įsipareigojimų ir rutinos, jums tikrai padės atstatyti santykius ir jūs vėl vienas kitą pamilsite.

2. Pusryčiaukite dviese.
Manote, kad tai visiškas niekis ir valgyti kartu — nieko nereiškia? Tai visiška netiesa. Valgyti kartu yra labai svarbu. O ypač — pusryčius. Pasipasakokite vienas kitam apie ateinančios dienos planus, pasvajokite drauge ir suplanuokite vakarienę. Tai taip suartina!

3. Dalykitės naujienomis.
Paskambinti vienas kitam ir pranešti džiugias žinias — visiška palaima abiem. Jei sužinojote, kad padidėjo alga arba atlikote puikų žygdarbį darbe, paskambinkite savo antrajai pusei ir praneškite apie tai. Maloniai nustebinti liksite abu.

4. Rodykite meilę vienas kitam prie vaikų.
Nevenkite švelnumo ir apsikabinimų prie vaikų. Tegul mažieji pamato, kad mylite, saugote ir branginate vienas kitą.

5. Stebinkite vienas kitą.
Nepamirškite sukaktuvių, gimtadienių, metinių ir kitų svarbių švenčių. Šiomis progomis nustebinkite vienas kitą maloniomis smulkmenomis ir siurprizais.

6. Ieškokite kompromisų.
Jei yra atvejų, kada jūsų nuomonės visiškai išsiskiria, nieko nelaukite ir būtinai ieškokite tokių idėjų ir kompromisų, kurie džiugintų jus abu.



VYRŲ IŠGYVENIMO SĄLYGA - ŠEIMA IR LAIMINGA MOTERIS


Šeimos pedagogas Albinas Pugevičius: „Vyrų išgyvenimo sąlyga – šeima ir laiminga moteris“  (Šaltinis: Ji24.lt)


Paslaptimis apie santykių vingrybes su portalo Ji24.lt skaitytojais dalijasi Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Filosofijos, psichologijos, profesinės edukologijos katedros lektorius, šeimos pedagogikos dėstytojas Albinas Pugevičius.

– Jeigu pažvelgtume į prabėgusius amžius, greičiausiai turėtume pripažinti, kad vyro vaidmuo visuomenėje ir šeimoje keitėsi ne kartą. O koks yra šiuolaikinis vyras ir ką jam reiškia šeima?

– Atkreipkite dėmesį į dabartinius laikus: vyro vaidmenį šeimoje, kokias pareigas jis atlieka, kokias pozicijas užima, ar dominuoja, o gal labiau linkęs pasiduoti įtakai, nulemia civilizacijos pokyčiai ir mūsų taip trokštamas komfortas.

Šeimoje visi turi būti patenkinti, o ne jaustis įkalinti, daryti tai, kas jiems nepatinka.

Jeigu žvilgtelėtume, kas vyko prieš penkiasdešimt metų Lietuvoje ir visame pasaulyje, prisimintume (o kai kuriose šeimose ir dabar išlikęs toks požiūris), kad vyravo moteriški ir vyriški darbai.

Pastarieji reikalaudavo didelės fizinės galios, pavyzdžiui, tai galėjo būti malkų skaldymas, vandens iš šulinio atnešimas, rūpinimasis žemės ūkiu. Šiandien visa tai pakeitė vandentiekis, kanalizacija, elektra ir visi kiti dalykai, kurie turėjo didžiulės įtakos vyriškų darbų išnykimui.

Na, o moterys ir toliau pririštos prie „moteriškų“ darbų: valgio gaminimo, lyginimo, skalbimo, vaikų priežiūros, auklėjimo, namų tvarkymo – visa tai aktualu ir šiandien. Problema tai tampa tada, kai žmonės nesupranta pareigų persiskirstymo, diversifikacijos, o tokių šeimų, kur griežtai vyrauja vyriškojo ir moteriškojo darbo samprata, vis dar pasitaiko.

Ir jeigu vyras nusprendžia griežtai laikytis tik neva savo pareigų, tai vaizdelis dažniausiai būna toks: darbų nėra, tad grįžus atsigulama ant sofos prie televizoriaus su alumi. Na, nebent gyvenama name, tuomet visada atsiranda vienas kitas reikalas, tačiau juk dauguma žmonių gyvenimus kuria butuose. O moteris? Ji sukasi kaip bitė iki pat vakaro, o paskui vyras stebisi, kodėl vakare ji nori tik miego…

– Ar dar dažnai pasitaiko tokio elgesio modelių šeimoje?

– Manau, kad ne itin dažnai, mat žmonės vis labiau stengiasi suprasti vienas kitą. Toks ir yra šiuolaikinio vyro vaidmuo, paskirtis: nepaisant to, kad galbūt jis buvo auklėtas visai kitaip, mokomas, kad yra vyriškų ir moteriškų darbų, priimti iššūkį pasidalinti visus darbus su savo antrąja puse tam, kad santykiai klostytųsi darniai.

Šeimoje visi turi būti patenkinti, o ne jaustis įkalinti, daryti tai, kas jiems nepatinka. Verta paminėti, kad ir moteriškų darbų yra sumažėję. Šiandien moteris gali gerti kavą ir sakyti „aš skalbiu“, nes turime automatines skalbykles, indaploves. Tačiau kažkam juk reikia ir rūbus sudėti, ir indus iškrauti, ar ne? Kodėl to negalėtų padaryti vyrai?

– Kyla klausimas, ar jie to nori?

– Kalbame apie tai, kaip turėtų būti, t. y. apie tikslą vienas kitam padėti. Noras ar nenoras – tai jau asmeninės žmogaus savybės, tačiau išties keista, jeigu nenorima padėti mylimam žmogui.

Kad santykiai klostytųsi gerai, visų pirma reikia pagalvoti apie daugelį dalykų, pavyzdžiui, apie namų aplinką, kai grįžtame po darbo, studijų ar įvairių užsiėmimų. Tada tikslas – atsigauti, pailsėti, atgauti jėgas, kad kitą dieną vėl būtume darbingi. Pailsėti visi turi vienodai, tiek vyras, tiek moteris. Negalime vienas kitam užkrauti darbų, turime juos pasiskirstyti. Nuo pareigų pasidalinimo santykiai tik pagerės – tai reguliuojančioji šeimos funkcija.

Kitas dalykas, kurį pavadinčiau problema, kai kartais išoriškai sudaroma idealios šeimos iliuzija, jog visi sutaria nepriekaištingai, atrodo tobuli ir laimingi. Tačiau tarp žmonių turi būti ne tik išorinė, bet vidinė darna. Ką tai reiškia? Kad kiekvienas šeimos narys mato save tokioje pozicijoje, tokiose pareigose, kaip kad juos mato kiti šeimos nariai.

Pabandysiu paaiškinti. Pavyzdžiui, aš esu vyras, tėtis, atsakingas už tam tikrus dalykus šeimoje, turiu savo pareigas. Aš suvokiu, kad tai mano pareigos, nemanau, kad kas nors kitas galėtų jas atlikti, ir matau, kad tiek vaikai, tiek žmona yra patenkinti ir laimingi dėl to, ką aš darau. Tai vidinė darna tarp vaidmenų, kai aš pats priimu tai, ką darau, tai tenkina ir kitus, ir mane.

Taip pat skaitykite: Kodėl bėgame nuo meilės?

Tačiau dažniausia bėdų iškyla dėl moterų pareigų. Juk jos daro tiek daug ir dažniausiai niekas dėl to tikrai nesiskundžia, netgi atvirkščiai – jaučiasi patenkinti ir vaikai, ir vyras. Dailiosios lyties atstovės dažniausiai taip auklėjamos, kad neštų didžiausią buities naštą ant savo pečių. Tačiau mintyse ne viena galvoja: „Štai tą darbą galėtų vyras padaryti, aną – dukra, trečią – sūnus“.

Giliai širdyje kai kurios moterys nejaučia jokio pasitenkinimo, jokios vidinės darnos, nors žiūrint iš šono, santykiai šeimoje gali atrodyti patys tobuliausi. Tokiais atvejais moterys sukandusios dantis atlieka vadinamąsias savo pareigas, tačiau mano, kad tai ne jų darbas, kad joms pagelbėti galėtų kiti šeimos nariai.

Giliai širdyje kai kurios moterys nejaučia jokio pasitenkinimo, jokios vidinės darnos, nors žiūrint iš šono, santykiai šeimoje gali atrodyti patys tobuliausi.

– Ką siūlote daryti tokiu atveju, kai moteris neatranda tos vidinės darnos?

– Atsakymas paprastas – reikia šnekėtis. Tik šnekos – taip pat mokslas. Nereikia rėkti, priekaištauti, šaukti: „Tu daryk! Tu privalai!“ ir pan. Pasistenkite kalbėtis žvelgdamos į savo emocinę būseną, pavyzdžiui, „man per sunku, gal galėtum padėti; aš jaučiuosi pavargusi; man trūksta peties atsiremti; aš tikrai atlikčiau tą darbą, bet tuomet nespėsiu atlikti kito“. Sakyčiau, kad elgtis reikia panašiai kaip darbo santykiuose: juk jeigu viršininkas iš jūsų reikalauja vieno ar kito, turite išdėstyti argumentus ir paaiškinti, ką galite atlikti, ko nespėsite ir panašiai.

Taip pat žinokite, kad kartais žmogus nė nenumano, jog antrajai pusei sunku, tuo labiau, kad vyrai nemoka skaityti minčių, todėl reikia labai paprastai ir aiškiai išsakyti, ką galvojate.

– Teoriškai tai skamba gerai, tačiau ar visada įgyvendinama praktiškai? Juk žmonės mūsų šalyje, kad ir kaip būtų liūdna, mano, jog lengviausia išsivaikščioti į skirtingas puses. Kitos poros nė nenori girdėti jokių argumentų, kad reikėtų skirstytis pareigas, kad privalu abiem turėti teisę į laisvalaikį, hobį ir pan. Ką tada reikėtų daryti?

– Žinote, mes dažnai užaugame labai skirtingose šeimose, o būsimo vyro ar žmonos stereotipas būtent ten ir formuojasi. Būdami vaikais matome, kaip elgiasi mūsų tėvai vienas su kitu, matome ir kitų šeimų pavyzdžius, tai, kas atrodo priimtina, ir tai, ko norėtume vengti.

Berniukai, žiūrėdami į savo tėtį, mokosi elgtis su moterimis, merginos, stebėdamos savo mamą, mokosi elgtis su vyrais. Ir net to nenorint, savaime labai dažnai tiek vyrai, tiek moterys savo gyvenimo partneriais išsirenka žmones, kurie jiems primena jų gimdytojus.

Taip pat skaitykite: 50 tiesų, kurias tėvai turėtų perduoti savo vaikams

– Tačiau ne visos šeimos tobulos, o ir santykiai tarp tėvų ir vaikų būna įtempti, kupini konfliktų. Negi tada savo noru rinksiesi partnerį, priminsiantį žmogų, su kuriuo neįmanoma sutarti?

– Štai tada ir prasideda nesusipratimai. Kai žmogus nemato gero pavyzdžio šeimoje, jį bando kurti pats, tačiau sunku pabėgti nuo to, kaip gyvenai. Pavyzdžiui, mergina tvarkinga, rūpestinga, o jos vyras – plevėsa, besirūpinantis savimi. Tačiau visa tai prasidėjo jau nuo jo paties šeimos, ten, kur jis nematė gero pavyzdžio, neatliko jokių pareigų ir galėjo daryti, ką nori. O žmogaus pakeisti neįmanoma. Net statistika skelbia, jog beveik 15 proc. žmonių negali gyventi šeimoje, jie tam paprasčiausiai nėra sutverti, be to, nesistengia ir nenori stengtis.

Kitas dalykas, šiais laikais niekas nestiprina šeimos. Niekas nekalba apie meilę, pagarbą vienas kitam, apie tai, kaip išsaugoti darnius tarpusavio santykius. Žinoma, tam tikrų dalykų galime išgirsti Bažnyčioje, tačiau šiuolaikinėje, pasaulietinėje visuomenėje šeimai ir jos puoselėjimui skiriama išties mažai dėmesio.

Netgi žiniasklaidoje dažniau pabrėžiama tai, kas šeimose blogai, o ne tai, ką galime pakeisti, ko galime pasiekti. Šiuolaikiniai vaikai užauga kupini egoizmo, nori rūpintis ir galvoti tik apie save. O santarvė neįmanoma be rūpesčio kitu. Kol kitam žmogui neateina vidinis noras rūpintis kitu, o ne tik savimi, tol santykiai netampa darnūs. Šeimos gyvenime tiek pat turi rūpėti antra pusė, kiek ir patys rūpime sau: tai meilės išraiška, kai nori, kad kitam būtų gerai.

Kitas dalykas, šiais laikais niekas nestiprina šeimos. Niekas nekalba apie meilę, pagarbą vienas kitam, apie tai, kaip išsaugoti darnius tarpusavio santykius.

– Tačiau ar tada nekyla noras vienam kito pernelyg savintis? Egoizmas santykiuose pavirsta ir didele kontrole. Kaip manote, ar buvimas atskirai, laiko leidimas su artimaisiais, gal net atostogos yra būtini gerų santykių atributai?

– Ir taip, ir ne. Duoti vienas kitam erdvės reikia, tačiau persistengti šioje srityje tikrai nevalia. Santuoka neturi būti pančiais ar saitais, iš kurių reikia vaduotis. Sakyčiau, kad santuoka jokiu būdu neturėtų pažeisti asmeninės žmogaus gyvenimo erdvės, versti jo daryti tai, ko jis nenori.

Atsiminkite, kad žmogaus nepakeisite, kadangi jis keičiasi tik tiek, kiek pats nori. Galime asmeniniu pavyzdžiu gerai elgtis, palaikyti tam tikras tradicijas, vertybes, kurių galbūt nebuvo sutuoktinio šeimoje. Taigi, asmeniniu pavyzdžiu, mes galime įtraukti, pakylėti, tačiau jeigu versime, priekaištausime, puldinėsime, įžeidinėsime, iš to nieko nebus.

Santuokoje žmogui gera gyventi, jis nenori niekur bėgti tada, kai jaučiasi laisvas ir galintis išsaugoti savąjį „Aš“. Kai tave palaiko ir myli, santuoka gali tapti pačiu didžiausiu išsilaisvinimu, minčių išsisakymu, atsivėrimu. Dažnai žmonės sutuoktiniams išsako net tai, kuo nedrįstų pasidalyti su tėvais, artimiausiais draugais ir pan.

Taip pat skaitykite: Darniam gyvenimui: 10 dalykų, kuriuos vyrai ir moterys turėtų žinoti vieni apie kitus

– O kaip dėl atostogų? Porai vertėtų ilsėtis kartu?

– Matote, išėjimas su draugais, savo hobio turėjimas nėra tas pats, kas atostogos. Kodėl vertėtų vengti atostogų atskirai? Gal tai priimtina tada, kai pora kartu ne tik gyvena, bet ir dirba, būna 24 valandas per parą. Tačiau visais kitais atvejais vertėtų gerai pagalvoti.

Tiek vyrai, tiek moterys praleidžia vis mažiau laiko dviese, o šiame pasaulyje neišpasakytai daug pagundų. Pavyzdžiui, šiuolaikinis gyvenimas yra labai dinamiškas, žmonės vis dažniau keičia gyvenamąją vietą, keliasi gyventi į miestus, emigruoja, o visa tai tarsi išmuša šeimos saugiklius. Juk jeigu anksčiau kokiame kaime vyras vieną, antrą dieną ilgėliau su kaimyne pakalbės, tai jau trečią dieną jo žmona žinos daugiau, nei reikia ar buvo. Tada iškart suveikia saugikliai, ir simpatija nukertama.

Santuokoje žmogui gera gyventi, jis nenori niekur bėgti tada, kai jaučiasi laisvas ir gali išsaugoti savąjį „Aš“.

Šiandien, gyvenant daugiabučių rajone, niekam neįdomu nei su kuo tu miegi, nei su kuo tu vaikštai. Visi žmonės anonimai. Taip pat daugelis mūsų gyvena viename mieste, o dirba kitame. Darbe, kelyje tenka praleisti ne tiek jau mažai laiko, gal šalia vyro sėdi daili bendradarbė, o šalia žmonos – simpatiškas bendradarbis...

Darbas, kaip žinote, suartina, ir jei sutuoktiniai, praleidžiantys ribotą laiką kartu, pamiršta ar neturi jėgų pokalbiams, kol galiausiai nebėra apie ką kalbėtis, dar renkasi atskirai leisti laisvalaikį ar atostogas, manau, tai jau užprogramuotos skyrybos.

Žinoma, nereikia suabsoliutinti, kadangi būna visokių situacijų, tačiau mano patarimas poroms būtų toks – ieškokite kasdien galimybės pabūti vienas su kitu kuo ilgiau. Mes vis daugiau dirbame, nebeturime laiko niekam, tad bandykime jo atrasi bent vienas kitam.

– Kas svarbu renkantis antrąją pusę? Iš mūsų pokalbio suprantu, kad didžiulę įtaką vaidina šeima, kurioje augome, kadangi čia formuojasi visi lūkesčiai.

– Santuoka visada šiek tiek loterija. Manau, vienas iš svarbiausių niuansų kuriant šeimą – tai draugystės trukmė. Labai dažnai skubotos santuokos yra susijusios su nepaprastai puikia seksualine atitiktimi arba nėštumu. Žmonės įsimyli, ir jie jau pasiryžę kurti šeimą. Seksualinis gyvenimas tiek užvaldo, kad jie nieko nenori girdėti ir matyti.

Kitas dalykas, visi puikiai žinome, kad aistra išblėsta, va, tada atsiveria akys, ir pradedame matyti tai, ko anksčiau nepastebėjome.

Statistika skelbia, jog beveik 15 proc. žmonių negali gyventi šeimoje, jie tam paprasčiausiai nėra sutverti, be to, nesistengia ir nenori stengtis.

Jei draugystės metu pradedame pykti ar net susierzinti dėl to, ką daro mūsų mylimas žmogus, turime sau atsakyti į vieną paprastą klausimą: ar aš galėčiau su juo/ja nugyventi visą gyvenimą, jeigu jis/ji nė trupučio nepagerėtų? Jeigu atsakote „Taip“, vadinasi, viskas gali būti gerai ir susituokus. Mąstymas, kad gal žmogus pasikeis, kai atsiras šeima ar vaikai, yra ydingas. Dauguma blogų įpročių tik dar paaštrėja.

Taip pat patarsiu: mes nepasirinkome savo lyties, gimtosios kalbos, tėvų šeimos, praeities, todėl niekada šiais klausimais negadinkite santykių, nepriekaištaukite vienas kitam dėl minėtų dalykų.

Back to content | Back to main menu