STRAIPSNIAI - Šeimosgyvenimas

Go to content

Main menu:

Kad vaikas gerbtų savo tėvus: 10 trumpų, bet labai svarbių patarimų

1. Mandagiai bendraukite su savo tėvais
Kažkada garsus rašytojas Umberto Eco yra sakęs, kad auklėjant vaikus svarbiausia yra tai, ką vaikas girdi iš tėvų. Jei vaikas girdi, kaip grubiai jo tėvai kalba su savo tėvais ir vienas su kitu, jūsų autoritetas yra pašlijęs. Aukso žodžiai. Jūs vaikui galite atrodyti patys protingiausi tėvai pasaulyje, kai kalbate su juo, bet jei jis išgirs, kaip grubiai kalbate su savo motina, jūsų autoritetas jo akyse bus sugriautas.

2. Neapgaudinėkite vaiko
Neapgaudinėkite vaiko net mažiausiose smulkmenose, kitaip, kai jis supras, kad tėvai tokiu būdu pasilengvina sau gyvenimą, jis nustos jumis tikėsi. Stenkitės būti geri tėvai net smulkmenose. Ypač smulkmenose. Tai, kas mums atrodo smulkmena, vaikui gali būti labai svarbu.

3. Negąsdinkite vaiko tėčiu
Nesakykite jam: „Štai palauk, grįš tėtis, aš jam papasakosiu, kaip tu elgiesi." Vaikas greit supras, kad kol tėčio nėra namuose, jis gali elgtis kaip tinkamas. Tėtis tuo tarpu jo akyse bus baudėjas, tas, kurio reikia bijoti. Atstatyti sugriautą pasitikėjimą yra kur kas sunkiau, negu ji kurti nuo pirmų dienų.

4. Padėkite vaikui pačiam rasti atsakymus
Ateina laikas, kai vaikas pradeda užduoti klausimus. Pasistenkite nepateikti jam paruošto atsakymo. Leiskite jam pačiam ieškoti atsakymų ir tapti protingesniu. Vietoj to, kad pasakytumėte atsakymą, suteikite jam galimybę patirti konkrečią situaciją, iššūkius, kad vaikas pats ieškotų, kaip juos išspręsti, užduodamas papildomus atsakymus.

5. Neskubėkite bausti
Pasekmės už netinkamą elgesį turi būti aptartos iš anksto. Prieš naudodami jas, 100 proc. įsitikinkite, kad vaikas jų tikrai nusipelnė. Neretai tėvai baudžia vaiką pernelyg spontaniškai, taiko neadekvačiai griežtas nuobaudas. Jei vaiką nubausite nepelnytai, jis gali užsidaryti nuo jūsų ir ilgai jausti nuoskaudą.

6. Nepraraskite vaiko pasitikėjimo
Dažnai tėvai vien nepagalvodami, kaip vaikui tai svarbu, pasakoja pažįstamiems apie tai, kad jų sūnui vaikų darželyje patinka mergaitė arba apie tai, kad dukra savo kambaryje pasikabino plakatą su kokios nors garsenybės nuotrauka. Jei vaikas patikėjo jums savo paslaptį, laikykite liežuvį už dantų. Jei vaikas sužinos, kad iš jo juokiatės, jį tai labai užgaus.

7. Neverskite vaiko įgyvendinti jūsų svajonių
Karlas Jungas yra pasakęs, kad didžiausia našta, slegianti vaiko pečius – gyvenimas, kurio tėvai nenugyveno. Neverskite vaiko įgyvendinti tai, ko jums įgyvendinti nepavyko. Geriau išmokykite jį įsiklausyti į save, kad suprastų, ko jis pats iš tiesų nori.

8. Nekeiskite savo sprendimų
Jei dėl kažkokių objektyvių priežasčių uždraudėte vaikui žiūrėti televizorių, nereaguokite į jo maldavimus leisti pažiūrėti bent minutėlę. Arba dvi. Jūsų autoritetas nukentės, jeigu nebūsite nuoseklūs. Jei parduotuvėje vaikas verkia ir prašo nupirkti naują žaislą, išlikite ramūs ir nepasiduokite emocijoms. Kitaip jis supras, kad ašaros yra puikus būdas gauti tai, ko nori. Lai jūsų žodis būna tvirtas.

9. Tegul vaikas žino, kad esate pasiruošę jam padėti
Tėvai – pirmieji ir svarbiausi vaiko asmenys, kurie lydi jį gyvenimo keliu. Nereikia kištis į vaiko reikalus, kuriuos jis gali sutvarkyti pats, tačiau vaikas turi žinoti, kad esate šalia ir visada pasiruošę jam padėti.

10. Būkite kiek įmanoma arčiau vaiko
Nieko nėra svarbiau pasaulyje, kaip būti savo vaiko vaikystės dalimi. Kokia prasmė kopti karjeros laiptais, jei praleidžiame pirmuosius savo vaiko gyvenimo žingsnius? Koks džiaugsmas iš didelio namo, jei neturime laiko jame užsikurti židinio ir visa šeima pabūti drauge? Būkite kiek įmanoma arčiau vaikų. Vaikai, kurių tėvai daug dirba ir jiems skiria per mažai laiko, labai kenčia, nes galvoja, kad tėvai jų nemyli.



Kaip elgtis, jei vaikas neklauso tėvų

Trejų metų sūnų auginanti mama prašo specialistės patarimo – kaip susikalbėti ir kaip auklėti neklusnų trimetį?
Mama klausia:„Mano berniukui treji metukai, turim tokią mažą problemą - jis mūsų neklauso ir atsikalbinėja. Net nebežinau, kaip su juo kalbėt ir ką daryt?“
Atsako psichologė Daiva Čeponienė / Pozityvaus auklėjimo konsultantų asociacija.
Ačiū jums už klausimą. Skaitydama jį jaučiau jūsų nuovargį, nusivylimą ir nuoširdų pagalbos prašymą. Pirmosiomis eilutėmis iškart norisi pasakyti, kad tai, kas vyksta su jūsų berniuku, viskas yra normalu. Labiau sunerimti reiktų priešingu atveju, t.y. tada, jei vaikutis su viskuo sutiktų ir viskam paklustų. Tikriausiai jums jau teko skaityti apie trečiųjų metų krizę (nors kai kurie tėvai sako, kad paskui prasideda ketvirtųjų, penktųjų ir n-tųjų metų krizės)? Jei taip, tuomet jums turbūt jau žinoma, kad trimečiams atsikalbinėti, viską neigti, savivaliauti, priešintis tėvų vadovavimui yra visiškai įprastas elgesys, atitinkantis jų raidos etapą. Ką gali ir turi daryti tėvai, kad vaikas sėkmingai įveiktų šį etapą? Pirmiausia – nusiraminti patiems. Nešaukti ant vaiko, nes tikrai nepadės. „Neauklėti" bausmėmis, nes tai irgi nepadeda. Čia svarbu nustatyti leistinas ribas, jų laikytis, bet kartu būti lankstiems, kantriems, daugiau vaikui leisti, jei tai nėra už leistinų ribų, negu drausti. Grįžkime prie Jūsų berniuko.

"Trečiaisiais gyvenimo metais vaikai mokosi būti savarankiški, nepriklausomi. Mokosi pasitikėti savo jėgomis, pažįsta baimės ir saugumo jausmus. Pagrindinis trimečių šūkis „Aš pats!".

Pavyks, nepavyks, bet viską jūsų mažajam norisi daryti pačiam, išbandyti ką sugeba. Betgi čia ir atsiranda pirmoji problema - pirmasis išbandymas. Ir tas pirmasis – ne tik vaikui, bet ir tėveliams. Tėvai skuba ir nori, kad viskas vyktų greitai ir teisingai, tai negi lauks penkiolika minučių, kol vaikas pats užsisegs striukę? Aišku, kad ne! Nejučia prasideda kova. O kas nugalės? Žinoma, tas, kuris didesnis ir geriau viską moka. Vaikas bandys maištauti, atsikalbinėti, neklausyti, bet kartas po karto įsitikins, kad jis mažas ir dar nieko nesugeba. Ką daryti, kad ši situacija nesibaigtų vienu kurio nors pralaimėjimu? Bendradarbiauti! Jeigu matote, kad užduotis vaikui neįveikiama, padrąsinkite už pastangas: „Matau, kad esi labai sumanus ir stengiesi sujungti užtrauktukus, gal leisi man padėti tavo rankytėms užtraukti striukės užtrauktuką?" Trečiaisiais gyvenimo metais vaikai mokosi būti savarankiški, nepriklausomi. Mokosi pasitikėti savo jėgomis, pažįsta baimės ir saugumo jausmus. Pagrindinis trimečių šūkis „Aš pats!"
Psichologė Daiva ČEPONIENĖ: Kitas ne mažiau svarbus trimečio pareiškimas, tinkantis bet kurioms situacijoms: „Aš noriu!". Vaikas gali norėti šokolado prieš pusryčius arba torto vietoj pietų. Svarbiausia tokioje situacijoje pripažinti jo norą ir pasiūlyti tinkamo maisto. Įsivaizduokime: grįžtate namo šaltą žiemos vakarą ir sakote savo sutuoktiniui, kad labiau už viską dabar norėtumėt nuvažiuoti į šiltus kraštus. Kaip jaustumėtės, jei vyras jums atšautų: Ką čia dabar pasakoji, mes gi neturim pinigų tokiai kelionei, be to labai pavojinga skristi lėktuvu, o ir besaikis buvimas saulėje gali sukelti odos vėžį". Ar nepasijustumėte nesuprasta? Juk tik pasidalijote savo noru, nieko žūtbūt nereikalavote, o čia... Įsivaizduokime kitaip besibaigiantį pokalbį su vyru, kai jis išklausęs jus ima ir sako: „O taip, būtų gerai tokią šaltą žiemą atsidurti ten, kur šilta. Tikrai norėčiau, bet, deja...". Taigi, savo „trimetukams", kai jie sako kažko norį, mes irgi galime pripažinti jų norą ir pasakyti „suprantu, kad nori šokolado, ir aš jį labai mėgstu. O koks šokoladas tau skanesnis su riešutais ar su uogomis?" Kalbėdami su vaiku apie jo norą, išvengsite konflikto, lavinsite jo vaizduotę. Svarbu atminti, kad vaikams svarbiau yra procesas, t.y. įsivaizdavimas, koks tas šokoladas, kokių skonių gali būti, kokios formos, o ne turinys (šiuo atveju šokoladas).Ir trečioji situacija, kuri, manau, jums taip pat yra pažįstama: susiruošėte eiti su vaiku į parduotuvę, o jūsų mažylis sau ramiausiai žaidžia. Jo planuose kelionė nenumatyta. Dažniausiai, ką tenka girdėti iš tėvų, tai pasakymą – pagrasinimą vaikui, kad tuoj pat liautųsi žaisti, nes bus paliktas vienas namuose. Kiti tėvai bando jėga aprengti ir išnešti vaiką iš namų. Suprantama, kad nei vienas, nei kitas variantas nėra tinkami. Jie skatina vaiką kovoti ir tai visiškai suprantama. Šioje situacijoje tinkamiausias sprendimas būtų pastatyti smėlio laikrodį ir paaiškinti vaikui, kad kai laikroduko smėliukas išbyrės, jūs turėsite išeiti pro duris. Taip pat čia svarbu užtikrinti, kad grįžus vaikas galės tęsti žaidimą. Taip elgdamiesi parodysite vaikui pagarbą (juk nenešate savo draugės į mašiną, kai jūs kur nors skubate, o ji dar nori pas jus pasisvečiuoti, o paaiškinate, kad po kelių minučių turite išeiti). Taip elgdamiesi kursite šiltus santykius su vaiku ir tai padės jums nustatyti vaiko elgesio ribas.

Jei mažylis neklauso, ignoruokite jo netinkamą elgesį ir skirkite dėmesio tuomet, kai jis elgsis deramai. Stenkitės klausytis ir atspindėti vaiko jausmus.

Taigi, apibendrinant, jei mažylis neklauso, ignoruokite jo netinkamą elgesį ir skirkite dėmesio tuomet, kai jis elgsis deramai. Stenkitės klausytis ir atspindėti vaiko jausmus sakydama: „Matau esi liūdnas, nusiminęs, piktas ir kt." Paaiškinkite, kaip jaučiatės jūs tokioje situacijoje, pavyzdžiui, „Man neramu, kai šokinėji ant lovos, nes gali susižeisti". Ir dar: leiskite vaikui rinktis. Pavyzdžiui, jeigu vaikas nenori autis batų, galima jam pasiūlyti: „Ar nori autis batus atsisėdęs ant kėdės ar ant fotelio". Vaikui leisdami rinktis stipriname jo atsakomybę ir leidžiame pasijusti savarankiškam.Pabaigai norisi akcentuoti, kad net ir mums nepatinkantis vaiko elgesys (atsikalbinėjimas, neklausimas) yra reikalingas jo raidai. Ir tik begalinė tėvų kantrybė, mažylio poreikių supratimas, besąlygiška meilė, apkabinimai, gebėjimas į situacijas pasižiūrėti su humoru padeda žingsnis po žingsnio įveikti visus kylančius sunkumus. Sėkmės Jums!Straipsnis yra informacinės kampanijos „Iš kantrybės neišvedama. Iš kantrybės išeinama" dalis. VšĮ Psichologinės sveikatos centras drauge su TavoVaikas.lt siekia supažindinti tėvus su vaikų netinkamo elgesio priežastimis ir galimais pozityviais jų sprendimo būdais.
Kaip neprarasti ryšio su paaugliu: efektyvūs patarimai tėvams

Atšalę santykiai su tėvais, jaučiama apatija, liūdesys yra rimtos paauglystės problemos, su kuriomis susiduria daug šeimų.

Dėl hormonų pokyčių gyvenimas tampa sunkus ir be papildomo spaudimo, kurį dažnai kelia socialinė žiniasklaida ir šiuolaikinė reklama. Svetainė childdevelopmentinfo.com pateikia kelis patarimus, kurie padės užtikrinti, kad jūsų paauglys informacijos amžiuje bus laimingas ir elgsis protingai.

Žinokite grėsmes
Šiuolaikinio paauglio gyvenimas yra beveik neatpažįstamai pasikeitęs nuo tų laikų, kurie buvo prieš 20 metų. Socialiniai tinklai ir besikeičiantis žiniasklaidos bei reklamos veidas paaugliams kelia didesnį spaudimą atrodyti ir elgtis tam tikru būdu. Tėvams visada pravartu apsiginkluoti reikiamomis žiniomis, taigi skirkite laiko tam, kad suprastumėt šiuolaikinio paauglio gyvenimą. Jums nepakenktų patiems susikurti savo paskyrą socialinėje žiniasklaidoje – orientuokitės į tokius tarp paauglių populiarius tinklus kaip „Facebook", „Twitter", „Instagram" ir „Snapchat". Pastebėsite, kad socialinėje žiniasklaidoje itin daug dėmesio skiriama vaizdams, o daugelis paauglių seka mėgstamas įžymybes. Jos dažnai yra sudievinamos dėl savo išvaizdos, apsipirkimo įpročių ir gyvenimo būdo. Ši tendencija ne visada būna bloga: kai kurie žmonės seka iškilias asmenybes, kurios praturtina turinį savo įžvalgomis. Tačiau kitos pramogų pasaulio įžymybės skleidžia siaurą ir netikrovišką požiūrį, kas, jų manymu, yra priimtina ir ko reikėtų siekti.

Bendraukite ir veskite savo pavyzdžiu
Kartais būna sudėtinga ir net neefektyvu pernelyg daug kontroliuoti paauglį, nelygu jūsų santykiai su vaiku. Sudėtinga sekti, ką paaugliai veikia mokykloje ar būdami vieni, taigi labai svarbu skleisti tinkamus įpročius ir būti geru pavyzdžiu. Griežtai neuždrauskite technologijų, bet nustatykite ribas kompiuteriui ir socialiniuose tinkluose praleidžiamam laikui. Įsitikinkite, kad patys elgiatės taip, kaip mokote, ir padėkite į šoną savo pačių telefoną, kai bendraujate su vaikais. Tapkite savo vaikui svarbiausiu elgesio modeliu.Per vakarienę įtraukite paauglį į diskusijas, pavyzdžiui, apie populiarią reklamos kampaniją ar „Instagram" įžymybę. Pasistenkite, kad jis suprastų, jog nuotraukos dažnai būna koreguojamos, ir kad norint turėti gražią figūrą, reikia laikytis sveikos mitybos principų ir sportuoti. Aptarkite nesveikos mitybos pasekmes ir žalą organizmui.

Skatinkite visas gerąsias jų puses
Labai svarbu pagirti savo vaiko bruožus, kurie yra tinkami. Šiais laikais tiek daug dėmesio skiriama išvaizdai, kad lengvai pamirštama, jog žavėtis galima ir tokiais dalykais kaip geras humoro jausmas, dosnumas ar muzikiniai bei sportiniai įgūdžiai. Pasistenkite vaiką paskatinti ar padrąsinti taip, kad jis suvoktų, jog visi šie dalykai taip pat yra svarbūs. Lengva pamiršti, kad vaikai stebi savo tėvus ir seka jų pavyzdžiu, taigi pasitelkite savo įtaką išmintingai.Galiausiai sukurkite pozityvią aplinką, kur jūsų vaikai galėtų atvirai kalbėti apie savo bėdas. Atvira ir supratinga šeima yra geras pamatas bet kokioms problemoms identifikuoti. Tai užtikrina didesnę tikimybę, kad jie bus sąžiningi, kai susidurs su problemomis, ir jūs pastebėsite elgesio pokyčius, kurie galėtų liudyti kokius nors sunkumus. Tokius signalus vertinkite rimtai ir paaugliui parodykite, kad visada esate pasirengę jį išklausyti. Neskubinkite ir nespauskite paauglio – tiesiog likite atviri nuoširdžiam pokalbiui.




Svarbus psichologės patarimas paauglio tėvams

Paauglį sūnų auginanti mama sunerimusi dėl jo pasyvumo ir abejingumo. Mūsų skaitytojai neretai atrodo, kad jos vaikui viskas „dzin“. Paauglio mamos laišką komentuoja psichologė Ingrida Pilkionienė.

Mama klausia:
„Auginu paauglį 15 metų ir turiu nerimo dėl jo abejingumo ir pasyvumo. Jau nuo mažų dienų jis niekaip neišsirinkdavo mėgstamos srities: vienus metus šoko, kitus – lankė krepšinį, tada metus lankė kompiuterių būrelį, tada – chemijos. Vis kažką bandė ir niekas jam nepatiko. Dabar jau antri metai nieko nelanko ir sako, kad nieko nenori. O baisiausia, kad nežino, kokia sritis jam patinka, ką studijuoti ir kokius mokslus mokykloje reiks rinktis. Sako: „man dzin“.
Jo charakteris toks iš lėtesnių, bet man atrodo, kad jau laikas atrasti savo veiklą ir kryptį, ką veikti reiks gyvenime. Negi 12 klasėj paims, bakstels pirštu ir rinksis bet kokią profesiją, taip ir nesužinojęs, kas jam „limpa".

Kaip padėti paaugliui atrasti save, motyvuoti jį, kad nebūtų viskas „dzin"? Kaip išryškinti jo talentus ir gabumus, orientuoti į profesiją būsimą? Gal kokie testai yra ar kaip?“
Atsako psichologė Ingrida Pilkionienė / Pozityvaus auklėjimo konsultantų asociacija.
Rašote kad jau nuo vaikystės jūsų vaikas niekaip neišsirinkdavo vienos mėgstamos veiklos. Su šia problema dažnai susiduria ne tik paauglių tėvai: vaikai, būna, neišsirenka vienos srities būrelio ir nuosekliai nesiekia pasiekimų jame. Dažnai vaikai keičia savo interesų sritis, nori pabandyti vis kažką naujo. Vaikystėje ir paauglystėje yra normalu, kad vaikai nori išbandyti įvairias sritis, natūralu, kad jų pomėgiai keičiasi. Pavyzdžiui, su dideliu noru pradeda lankyti krepšinio treniruotes, o jau po kelių mėnesių pareiškia, kad nekenčia krepšinio ir nori užsiimti kitomis veiklomis: žaisti futbolą, lankyti plaukimą ar mokytis groti gitara. Įdomu, kaip spręsdavote tokius savo sūnaus pomėgių ir interesų staigius pasikeitimus? Ar aptardavote priežastis, kodėl nebenori lankyti? Ar sutardavote, kiek laiko jis turės lankyti naujai pasirinktą būrelį (pavyzdžiui, vienerius mokslo metus)?

Kartais vaikams po pirmų nesėkmių užsiėmimuose ar didesnių iššūkių juose nesinori lankyti nieko. Visgi veiklos nesustabdžius, atsiradus pirmiems rezultatams, susiradus draugų, motyvacija ilgainiui padidėja. Panašu, kad jūsų sūnus lengvai „mesdavo" pasirinktas veiklas.
Kartais paaugliai pasirenka praleisti laiką ten, kur lengviau, kur patogiau, kur tuo metu jiems įdomiau – prie kompiuterio, su draugais ar kitur. Tai dažna ir tai neramina tėvus. Ką daryti? Turbūt drąsinti sūnų pabandyti ir vėl. Svarbu kalbėtis, kad pasirinkta veikla neatneša rezultatų iškart. Dažnai reikia dėl jų pasistengti ir tą veiklą išbandyti ilgiau.
"Kartais paaugliai pasirenka praleisti laiką ten, kur lengviau, kur patogiau, kur tuo metu jiems įdomiau – prie kompiuterio, su draugais ar kitur. Tai dažna ir tai neramina tėvus."
Psichologė Ingrida Pilkionienė

Kitas jūsų išsakytas nerimas yra susijęs su sūnaus pasirinkimais, tiksliau, su jo negalėjimu pasirinkti, kas yra svarbu, kas gali būti reikšminga jo ateičiai. Tiesa ta, kad mokiniams 10 klasėje privaloma atsisakyti tam tikrų dalykų. Dažnai tai darydami jie nenutuokia, ar tikrai tie dalykai jiems nebebus reikalingi ateityje. Čia jūsų sūnui gali padėti mokykloje dirbantys specialistai: psichologas, socialinis pedagogas ar karjeros specialistas. Tai žmonės, kurie turi žinių ir priemonių (testų, klausimynų ir kt. metodikų), padedančių jaunam žmogui geriau pažinti save.
Pasikalbėti su jūsų sūnumi apie ateities perspektyvas gali ir kitas žmogus, kuriuo pasitiki paauglys, kuris jam yra autoritetas (tėtis, mokytoja(-as), vyresnis pusbrolis ar kt.). Tačiau joks kitas žmogus negali nuspręsti už jūsų vaiką, ką pasirinkti, kur stoti, kuo būti. Į šiuos klausimus turės rasti atsakymą pats vaikas. Jūs, mama, kalbėkitės su sūnumi, bendraukite ir... pasitikėkite sūnumi, jo sprendimais.
Nemanau, kad jūsų vaikui yra „dzin", kokia jo laukia ateitis. Kartais tokiu elgesiu išreiškiamas sumišimas, pyktis, pasimetimas dėl nežinojimo. Esu konsultavusi daug paauglių, kurie ateidavo su panašiais klausimais: „nežinau, ko aš noriu gyvenime", „nežinau, kur eiti", „nežinau, kuo būti". Kartais po tuo slypi ne nežinojimas, o baimė išsakyti tikruosius norus – pavyzdžiui, jų norai nesutampa su tėvų lūkesčiais: „noriu būti režisieriumi, bet tėvai nori, kad būčiau gydytoju", arba paauglio norai jam atrodo neįgyvendinami, nerealūs: „noriu būti gydytoju, įdomu viskas kas susiję su medicina, bet nesiseka biologija" ir t.t.

"Nemanau, kad jūsų vaikui yra „dzin", kokia jo laukia ateitis. Kartais tokiu elgesiu išreiškiamas sumišimas, pyktis, pasimetimas dėl nežinojimo."
Psichologė Ingrida PILKIONIENĖ

Pokalbis, konsultacijos, įvairūs profesijų testai leidžia geriau pažinti save, leidžia suprasti, kokios veiklos yra patrauklesnės, kur yra jų stiprybės, o kur reikia įdėti daugiau pastangų, darbo, kur ir kaip tobulėti. Dažnai konsultacijos motyvuoja jaunus žmones siekti svajonės, pagalvoti, kur link reiktų „eiti", kad ši svajonė taptų gyvenimu.
Jūsų išsakytas nerimas dėl vaiko abejingumo ir pasyvumo yra suprantamas. Mums norisi, kad vaikas būtų aktyvus, žingeidus, besidomintis. Deja, ne visi tokie yra. Savo buvimu šalia, patarimais ir padrąsinimais, palaikymu ir meile leiskite vaikui pačiam nuspręsti, kur jis eis, ką jis rinksis.
Straipsnis yra informacinės kampanijos „Iš kantrybės neišvedama. Iš kantrybės išeinama" dalis. VšĮ Psichologinės sveikatos centras drauge su TavoVaikas.lt siekia supažindinti tėvus su vaikų netinkamo elgesio priežastimis ir galimais pozityviais jų sprendimo būdais.
Patarimai, kaip su vaiku kalbėtis apie narkotikus

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento paruošta informacija tėvams, kaip apie narkotikus kalbėti su vaikais.

Kodėl reikia su vaikais kalbėti apie narkotikus?
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tema visiškai neaktuali – maži vaikai juk nerūko, negeria alkoholio, juolab nevartoja narkotikų! Tačiau turbūt nerasime nė vieno, kuris nebūtų girdėjęs šių žodžių (iš suaugusiųjų pokalbių, televizijos ir radijo laidų) ar pats matęs, kaip suaugusieji rūko, geria. Todėl smalsumas atsiranda jau ankstyvoje vaikystėje:

- Kas yra narkotikai?
- Kodėl vaikams negalima jų vartoti?
- O kodėl tu geri?
- Ar tu greit mirsi, jei rūkai?

Šitaip vaiko „užklupti“ tėvai paprastai pritrūksta informacijos ir yra linkę atidėti visus pokalbius ateičiai, „kai vaikai užaugs.“ Taigi smalsūs vaikų klausimai nuleidžiami negirdomis arba liepiama neklausinėti „kvailų“ dalykų. Manoma, kad jei vaikas nieko nežinos, nematys ir negirdės apie šiuos baisius dalykus, tai padės jį nuo jų apsaugoti. Tačiau kiek truks ši apsauga nuo neigiamos išorinio pasaulio įtakos? Net ir šiltnamio sąlygomis užauginti žmonės kada nors turi pradėti savarankišką gyvenimą, o tada visos „blogybės“ gali smogti su dviguba jėga. Todėl psichologai pataria – užuot nuo vaiko viską slėpę, tėvai turėtų mokyti jį patį įveikti įvairias problemas.

Patarimai:

1. Negąsdinkite pasekmėmis, mokykite tinkamai elgtis
Nebūtina akcentuoti, kad negalima nuo žemės kelti narkomanų numestų švirkštų ar adatų. Vaikai turi išmokti bendrą taisyklę – nuo žemės negalima kelti jokių rastų daiktų – tada supras, kad negalima kelti ir švirkštų. Taip pat nėra reikalo smulkiai aiškinti, kad jie neturi imti iš nepažįstamų asmenų saldainių ar tablečių, kurios gali apsvaiginti, užtenka pasakyti, kad apskritai nedera leistis į jokias kalbas su nepažįstamaisiais, juolab imti iš jų siūlomus daiktus.

2. Ne vien drauskite, bet ir aiškinkite, kodėl negalima
Vaikas turi ne tik žinoti, kad taip nedera elgtis, bet ir suprasti – kodėl? Klausdami kodėl?, vaikai įsisąmonina elgesio taisykles. Jei vis dėlto vaikui sakysite, kad negalima imti saldainio iš nepažįstamo žmogaus, tai reikia paaiškinti: tai gali būti vaistai, nuo tokio saldainio galima susirgti ir pan. Priešingu atveju vaikas gali pasivaišinti tokiu „saldainiu“ iš smalsumo, norėdamas sužinoti, kas gi atsitiks.

3. Paaiškinkite, kad ne visais suaugusiais asmenimis galima pasitikėti
Vaikas turi žinoti, kad yra suaugusiųjų, kurie gali nuskriausti, pakenkti, todėl geriau su nepažįstamais žmonėmis nebendrauti, jei šalia nėra tėvų.

4. Skatinkite ieškoti pagalbos
Vaikas neturi manyti, kad pagalbos prašymas – silpnumo ženklas. Yra asmenų, kurių pareiga – padėti žmonėms. Tai policininkai, medikai, ugniagesiai, pardavėjai ir pan. Juos galima atpažinti iš specialios aprangos, ženkliukų. Į šiuos asmenis ir reikia kreiptis pagalbos pasiklydus, susižeidus, jei seka nepažįstamas asmuo ir pan.

5. Skatinkite pasitikėjimą savimi
Vaikų savarankiškumas ir pasitikėjimas padeda jiems nesutrikti susidūrus su įvairiomis problemomis, ieškoti sprendimo. Šias savybes didele dalimi lemia tėvai. Jūsų įžeidžiančio pastabos, nuolatinė kritika, per didelė kontrolė skatina vaiko nepasitikėjimą savimi ir nepilnavertiškumo jausmą.

6. Skatinkite kritiškai mąstyti
Ne visa informacija, kurią gauna vaikas, yra teisinga, tiksli ar naudinga, todėl išmokykite ją analizuoti: išsiaiškinti, kam ji skirta, kokio tikslo siekiama ją pateikiant ir pan. Vienas iš atvejų, kur toks kritinis mąstymas labai praverčia – reklaminė informacija apie cigaretes ir alkoholinius gėrimus.

7. Mokykite priimti sprendimus
Kad vaiko priimamas sprendimas būtų konstruktyvus, raginkite iš anksto apgalvoti visus galimus variantus, jų teigiamus ir neigiamus padarinius ir tik tada pasirinkti tinkamiausią. Tai skatins vaikus gerai pagalvoti prieš priimant sprendimus.

Ankstyvo kalbėjimo apie narkotikus nauda:
- Jei informaciją pateiksite jūs patys, būsite tikri, kad vaiko nepasieks netikslios, iškreiptos žinios.
- Ankstyvame amžiuje vaikai yra imlesni informacijai apie piktnaudžiavimo narkotikais ir alkoholiu pavojų.
- Vaikai pamažu įsisąmonins, koks yra jūsų, jų tėvų, požiūris į narkotikus ir kodėl jis yra būtent toks.
- Pradėsite kaupti pasitikėjimo „kreditą“, todėl didesnė tikimybė, kad susidūręs su sunkumais, vaikas jums apie tai pasisakys.
- Kuo anksčiau pradėsite kalbėti apie narkotikus, tuo lengviau bus tęsti šią temą vaikui perkopus į paauglystės amžių – nereikės visko pradėti nuo pradžių.



5 vaikų auginimo klaidos, kurių nelinkim niekam

Iš didelio rašto išeina iš krašto. Taip sako viena patarlė, kuri labai tinka šio mūsų straipsnio apibendrinimui. Aptarsime 5 tėvų elgsenos modelius, kuomet per didelė meilė ima ne juokais kenkti vaikui.

1. Hipergloba
Norą nuolat kontroliuoti savo vaiką pernelyg rūpestingos mamos aiškina didele meile. Jos neišleidžia savo vaiko iš regos lauko. Į hiperglobą linkusios mamos vaiko savarankiškumo apraiškas vertina kaip tiesioginę grėsmę šeimos harmonijai. Tai, kad mama linkusi į hiperglobą, pastebėti kūdikystėje gana sunku. Juk mažyliui tikrai reikalingas didesnis dėmesys bei rūpestis. Jam reikia apauti batukus, pamaitinti, rūpintis, ar ne per šalta lauke ir pan. Tačiau laikui bėgant kai kurių tėvų globos polinkis nemažėja. Dažni atvejai, kai vaikai užauga, o mamos toliau mato juos kaip bejėgius mažylius, kurių kiekvieną žingsnį reikia kontroliuoti. „Neik žaisti į kiemą" Nedraugauk su šituo berniuku. Neišjunk telefono, kad aš galėčiau tau prisiskambinti. Pranešk, kai pasieksi namus", - frazės, kurios liudija progresuojantį nerimą. Pavojus: vaikai, kurie yra hiperglobos aukos, nesugeba parodyti iniciatyvos, yra priklausomi nuo kitų nuomonės, tikisi pašalinės pagalbos.
2. Pavydas
Pavydi - reiškia, myli. Prisimenate šį paplitusį ir ganėtinai ginčytiną posakį? Ne visada tikslinga tarp sąvokų „pavydas" ir „meilė" rašyti lygybės ženklą. Kartais pavydas išstumia kitus pozityvesnius jausmus: rūpestį, švelnumą, meilę. Kaip ir kam galima pavydėti savo vaiko? Vieni pavydi vaiko savo sutuoktiniui (pavyzdžiui, mama jaučia diskomfortą, kai vaikas daugiau laiko praleidžia su tėčiu), kiti - giminaičiams (seneliams), mokyklos mokytojams arba artimiems vaiko draugams.Dažnai pavydiems tėvams nepatinka tas faktas, kad vaikui reikalingas pašalinio (nors ir artimo jam žmogaus) rūpestis, kad jis įsiklauso į jo nuomonę, klauso jo patarimų. „Jei vietoj manęs jis renkasi kitą žmogų, reiškia, kad aš kažką darau ne taip. Turbūt aš esu blogas tėvas", - tokios mintys slepia baimę, jog būsi atstumtas, nemylimas, pamirštas.Pavojus: vaikas bijo jausti ir išreikšti prieraišumo kitiems žmonėms jausmą. Stiprėja įsitikinimas, kad tikros meilės nusipelno tik mama (arba tėtis).
3. Savininkiškumas
Tėvai - egoistai visomis išgalėmis stengiasi „prisirišti" vaiką prie savęs. Savininkiškumo jausmas neretai būdingas mamoms, kurių nėštumas buvo komplikuotas. Moteris, kuri devynis mėnesius bijojo prarasti kūdikį, atsikračiusi šios naštos siekia nuolat palaikyti ryšį su mažyliu.„Jis - mano kūnas ir kraujas. Jį nešiodama, aš paaukojau tiek daug jėgų, todėl dabar noriu, kad jis nuolat būtų šalia", - teisinasi mamos, nė per žingsnį nuo savęs nepaleidžiančios mažylio.Tėčiams dažniau būdingas savininkiškumo jausmas dukroms, o ne sūnums. Tėvams, ribojantiems paauglių dukrų laisvę, atrodo, kad tuo pačiu jie gali apsaugoti jas nuo socialinių pavojų. Iš tikrųjų, tėčiams - savininkams sunku suvokti, kad jų mažylės auga, tolsta ir ruošiasi skristi iš tėvų lizdo.Pavojus: vaikai, esantys tėvų „nuosavybe", yra inertiški, nuolankūs, jaučia kaltės jausmą, kai negali parodyti tinkamo dėmesio savo mamai arba tėčiui.
4. Nerimas
Nerimas dėl vaiko dabarties ir ateities būdingas visiems tėvams. Kitas reikalas, kai padidėjęs nerimas užgniaužia kitus pozityvius jausmus. Nerimaujanti mama nesidžiaugs už sūnų, kuris ruošiasi į žygį su klase, o nerimaujantis tėtis uždraus paauglei dukrai eiti į pasimatymus.Jei paklaustumėte tokių tėvų, kodėl jie nori nuspalvinti vaikų gyvenimą juoda spalva, jie nežinos atsakymo, nes net minties neturėjo kaip nors užgniaužti vaiką, tiesiog jie jaudinasi, kad su juo kas nors neatsitiktų.Pavojus: padidėjęs nerimas perduodamas iš tėvų vaikams, jie pasidaro neramūs, įtarūs, baiminasi priimti svarbius sprendimus ir išeiti iš komforto zonos.
5. Priklausomybė
Kai kurie tėvai yra priklausomi nuo savo vaikų. Mamos ir tėčiai stengiasi praleisti su vaikais kuo daugiau laiko: ima juos pas save į darbą arba susitikimą su draugais. Priklausomi tėvai atima iš savęs ir iš vaiko teisę į asmeninį laiką bei erdvę.Galiausiai tiek vaikai, tiek ir tėvai jaučia tuštumą ir vienatvę, kai aplinkybės priverčia juos atitolti vienus nuo kitų. Laikui bėgant, tėvus ir vaikus rišanti gija virsta tvirta virve. Nutraukti ją būna sunku. Dažniausiai bandyti atsiskirti ima augantys vaikai, kuriems norisi pajausti nepriklausomybę. Tėvai priešinasi, įsižeidžia, šantažuoja ir manipuliuoja, bandydami atkurti buvusį glaudų ryšį.Pavojus: vaikai auga įsitikinę, kad neturi teisės į asmeninį gyvenimą, jie nepriima sprendimų, nepaklausę patarimo, bijo elgtis kitaip, nei leidžiama tėvų, derina savo gyvenimą pagal artimųjų poreikius.






Kaip paskatinti vaikus keltis asmeninius mokymosi tikslus?

Esu prancūzų kalbos mokytoja Urtė Penkauskaitė. Mokytojauti pradėjau prieš dvejus metus, kai į mokyklą mane atvedė programa „Renkuosi mokyti“. Prieš pradėdama darbą mokykloje buvau nusiteikusi sugriauti mitą, kad mokykla neruošia mokinių gyvenimui, kad įgytos žinios yra nepritaikomos praktiškai, o mokiniai tik ir laukia, kada išėję iš mokyklos pradės gyventi tikrąjį gyvenimą. Dėl šios priežasties, nuo pat savo darbo mokykloje pradžios didelį dėmesį skiriu ne tik prancūzų kalbos mokymui, bet ir mokinių bendrųjų kompetencijų ugdymui.
Praėjusiais mokslo metais, siekdama ugdyti mokinių mokėjimo mokytis kompetenciją, išbandžiau vieną metodą. Jį pritaikiau keturiose 6–8 klasėse. Pagrindinis metodo tikslas – paskatinti mokinius keltis mokymosi tikslus, numatyti konkrečius jų įgyvendinimo žingsnius, reflektuoti savo asmeninę pažangą.

Tikslų iš(si)kėlimas
Pirmąją mokslo metų pamoką kiekvieno mokinio paprašiau išsikelti asmeninį prancūzų kalbos mokymosi tikslą. Šis tikslas turėjo būti konkretus, pritaikytas prie kiekvieno mokinio mokymosi ypatumų, vedantis į asmeninį tobulėjimą. Kad būtų paprasčiau įsivaizduoti, pateikiu kelis mokinių išsikeltų tikslų pavyzdžius.
Jonė, 6 kl. – susikaupti, mokytis, nepalikti spragų bei visuomet uždavinėti klausimus.
Ignas, 7 kl. – pasistengti nusiraminti, susikaupti tiek pamokose, tiek dirbant namuose. Siekti 8–10.
Lukas, 8 kl. – mokslo metų pabaigoje nuvažiuoti į Belgiją ir užsisakyti vaflių prancūziškai.
Augustė, 8 kl. – nuolatos jungti naujas žinias su tuo, ką jau mokėmės, jas nuolatos įtvirtinti.

Refleksija
Kas pusantro mėnesio su mokiniais grįždavome prie išsikeltų mokymosi tikslų. Vaikai periodiškai pildydavo savo refleksijų lapus, nusimatydami tikslo įgyvendinimo etapus. Jie sužinojo, kad tam, jog pasiektume tikslą, pirmiausia turime nusimatyti tarpinius uždavinius, kurie vestų į priekį. Taip pat turime įsivardinti numatomus tarpinius rezultatus bei būdą, kaip juos pamatuosime. Negana to, turime mokėti kelti klausimus apie savo mokymąsi.
Štai keli klausimų pavyzdžiai, į kuriuos mokiniai turėdavo atsakyti, periodiškai matuodami savo asmeninę pažangą:
  • Kaip mano išsikeltas tikslas yra susijęs su mano tobulėjimu ar sunkumų įveikimu mokantis prancūzų kalbos?
  • Kokius konkrečius veiksmus nusimačiau tikslui pasiekti?
  • Kaip ir kokius veiksmus įgyvendinau?
  • Kokių veiksmų neįgyvendinau. Kodėl?
  • Su kokiomis kliūtimis siekdamas tikslo susidūriau iki šiol?
  • Patarimas sau toliau siekiant užsibrėžto tikslo
  • Ką iki šiol man davė veiksmai ir įgyvendintos veiklos, kuriuos pasirinkau siekiant užsibrėžto tikslo?
  • Kokios pagalbos man reikia iš bendraklasių, mokytojos?

Grupinė refleksija
Neatsiejama šio projekto dalis buvo grupinės refleksijos, kai mokiniai dalinosi savo progresu bei teikė patarimus ir pastabas vieni kitiems.
Štai keli mokinių atrasti dalykai apie mokymąsi:
„Mes labai daug laiko praleidžiame prie telefonų važiuodami autobuse į būrelius. Jei prancūzų žodžiai būtų telefone, mes galėtume juos mokytis važiuodami. Mokytoja, radau programą Quizlet, gal mes galime pakaitomis joje rašyti naujų temų žodžius ir tokiu būdų mokytis kur bebūtumėm?“ – Aistė, 7 kl.
„Praeitais metais beveik niekada neruošdavau namų darbų, bet šiais metais išsikėliau tikslą, kad pradėsiu mokytis, o vienas iš uždavinių buvo daryti namų darbus. Kadangi sakėte, kad uždaviniai turi būti pamatuojami, todėl dabar visuomet ruošti prancūzų kalbos pamokoms skiriu 40 minučių.“ – Mantas, 7 kl.
„Per rudens atostogas peržiūrėjau 2 prancūziškus filmus, išsiverčiau dvi dainas. Sakykit jei kam reikia rekomendacijos dėl filmų, nes esu pasidariusi visų žiūrėtinų prancūziškų filmų sąrašą.“ – Aistė, 7 kl.

Įsivertinimas
Mokslo metų pabaigoje mokiniai patys įvertino savo pažangą . Vieniems mokiniams pavyko pasiekti užsibrėžtus tikslus, kiti priėjo pusiaukelę. Bet man svarbiausia yra tai, kad mokiniai pradėjo kelti klausimus apie savo mokymosi praktikas, pradėjo ieškoti sprendimų kliūtims, su kuriomis susiduria, ėmė kritiškai vertinti savo darbą bei išmoko nusimatyti tolimesnius veiksmus.
Daugeliui kyla klausimas, kaip įvertinti tokį mokinių darbą. Juk tai nėra gramatinės taisyklės, viskas paremta mokinių asmenine refleksija ir savęs vertinimu. Galiu pasakyti tik tiek, kad tik vienas iš visų projekte dalyvavusių mokinių paklausė, kodėl jam reiktų užsiimti šia veikla. Metų eigoje mokiniai nė karto neuždavė klausimo apie šio darbo įvertinimą pažymiais, o mokslo metų pabaigoje daug mieliau sutiko su mokytoja suvalgyti saldainių ir pasidžiaugti pasiektais rezultatais nei gauti dešimtukus dienyne. Visi projekte dalyvavę vaikai sutiko keltis mokymosi tikslus ir ateinančiais metais.




Harvardo psichologų taisyklės, kaip užauginti gerą vaiką

Šiuolaikiniai vaikai nuo mažens susipažinę su naujausiomis technologijomis, ir mums atrodo, kad jos jiems trukdo gyventi taip, kaip mes gyvenome vaikystėje – eiti žaisti į lauką, bendrauti, smagiai leisti laiką su draugais.
Visi šie pokyčiai yra didelis iššūkis šiuolaikiniams tėvams, kuriems, jų vaikų nuomone, vaikystėje nepasisekė, nes jie negalėjo naudotis šiuolaikinių moderniųjų technologijų privalumais.

Žinoma, visos šeimos skirtingos, ir kiekviena kasdien susiduria su skirtingomis problemomis, bet svarbiausia yra tai, kad šiuolaikiniai tėvai augina savo vaikus visiškai kitaip, nei buvo auginami patys, todėl jie abejoja dėl naujų auklėjimo metodų ir nerimauja, kokie bus jų rezultatai.

Ar mano vaikas išmoks būti brandžiu žmogumi, kuris nepaisydamas nieko eina į priekį? Ar išmoks gerų manierų, ar išmoks laisvai ir atvirai bendrauti su kitais žmonėmis ir megzti su jais ryšį? Visiems tėvams rūpi panašūs klausimai: ar aš viską darau teisingai, nieko nepraleidžiu? Ar mano vaikas gyvenime bus sėkmingas?
Harvardo universiteto psichologams kilo tie patys klausimai ir galiausiai jie išsiaiškino, kad yra keli dalykai, kurie yra labai svarbūs kiekvieno vaiko gyvenime. Užauginti vaiką, kuris mokės gerai prisitaikyti šiame pasaulyje, yra ne taip sunku, kaip mums gali atrodyti.
Harvardo psichologų išskirtos taisyklės:

1. Kokybiškas laiko leidimas su vaiku
Neužtenka vien fiziškai būti su vaiku – reikia jam skirti visą savo dėmesį. Tai reiškia, kad jokie nauji išmanieji įrenginiai nepakeis ryšio su tėčiu ar mama, kurio jam iš tiesų reikia. Jei su vaiku atvirai bendrausite, atidžiai jo klausysitės ir kartu su juo darysite tai, kas jam patinka, vaikas ne tik jus labiau mylės, bet ir mokysis būti dėmesingu ir empatišku žmogumi, o vaikystę prisimins kaip teigiamą patirtį.
Tai yra viso auklėjimo pagrindas. Vaikui labiausiai reikia ryšio su realiu žmogumi, su kuriuo galėtų kalbėtis, dalintis idėjomis ir patirtimis, net jei jis pats sąmoningai to ir nesuvokia.
Paklauskite vaiko, kaip praėjo diena ir atidžiai jį išklausykite, aptarkite su juo jam kilusias dilemas – tačiau stenkitės nemoralizuoti ir nesidalinti pamokomis iš savo gyvenimo, nes jam reikia patirti savo gyvenimą iš savo perspektyvos. Išsiaiškinkite, ką jis labiausiai mėgsta veikti, ir pasistenkite išmokti žaisti jam patinkančius žaidimus – jam patiks dalintis su jumis savo džiaugsmais.
Prieš miegą paskaitykite vaikui knygą (arba paskaitykite kartu dienos metu, jei bus tokia nuotaika). Būdami su vaiku skirkite jam visą dėmesį ir pripažinkite jo emocijas.

Praktiniai patarimai:
Skirkite kažkiek laiko kasdien pažaisti su vaiku jo mėgstamus žaidimus;
Prieš miegą paskaitykite jam knygą ir aptarkite, ką perskaitėte;
Kasdien paklauskite, kaip praėjo jo diena, klausimai gali būti, pavyzdžiui, tokie:
Kas šiandien labiausiai patiko? O kas buvo sunkiausia?
Ką gero šiandien tau kas nors padarė? O ką gero tu padarei kitiems?
Ką šiandien naujo išmokai – darželyje, kieme, mokykloje?

2. Būkite savo vaikui moraliniu pavyzdžiu ir gyvenimo patarėju.
Vaikai daugiausiai mokosi iš aplinkos, ypač kol dar yra visai maži. Jūsų elgesys formuoja juos kaip žmones. Štai kodėl reikia atidžiai stebėti savo manieras ir veiksmus ir būti pasirengusiems pripažinti savo klaidas. Parodykite vaikui, kad jis jums rūpi, ir kad jūs pripažįstate savo klaidas ir stengiatės, jei įmanoma, jas ištaisyti.
Rezultatas, kokį norite matyti savo vaiką, priklauso nuo jūsų pastangų. Būkite teisingi, sąžiningi, rūpinkitės savimi. Tai matydamas, vaikas įgis tokius pačius įpročius. Svarbiausia su vaiku viską aptarti, pripažinti savo klaidas, ypač tas, kurios susijusios su vaiku, ir atvirai apie tai kalbėtis.
Labai svarbu rodyti vaikui geras manieras, kuklumą ir sąžiningumą. Taip jis jausis ramiau, išmoks įžvelgti teigiamus problemų aspektus.
Vaikas sieks į jus lygiuotis tik tuo atveju, jei jūs pelnysite jų pasitikėjimą ir pagarbą. Tai pasieksite parodydami savo vaikui, kad jūs esate žmogus – su visais privalumai ir trūkumais.
Praktiniai patarimai:
Pripažinkite savo klaidas, atsiprašykite už jas ir parodykite, kad kitą kartą stengsitės jų nebekartoti.
Pasakykite vaikui, kaip planuojate išvengti tokios pačios klaidos, ir ką iš jos išmokote.
Skirkite laiko sau ir išnaudokite šį laiką tikslingai – pasikraukite energijos. Jums prireiks šios energijos, kad būtumėte dėmesingesni kitiems ir galėtumėte jais pasirūpinti.

3. Mokykite vaiką rūpintis kitais ir nustatykite aukštus etinius standartus.
Jūsų vaikui reikia išmokti teisingai megzti santykius ir ryšį su kitais žmonėmis. Jei vaikas išmoks galvoti ne vien apie savo laimę ir naudą, bet ir apie kitų, mokysis nebūti savanaudžiu, ateityje jam tai labai pravers. Harvardo mokslininkų tyrimo išvadose teigiama: „Labai svarbu, kad vaikai iš tėvų ir globėjų girdėtų, kad rūpintis kitų gerove ne mažiau svarbu, nei savo pačių. Nors daug tėvų ir globėjų sako, kad jiems svarbiausia, kad vaikas užaugtų dėmesingu kitiems, vis dėlto jie retai tai sako vaikams."
Labai svarbu nustatyti vaikams aukštus etinius lūkesčius. Būtinai pastebėkite tinkamą jų elgesį. Mokykite juos teisingai elgtis net tada, kai sunku, ir patys būkite pavyzdžiu. Taisyklė paprasta: tai, ką jiems sakote, privalote įrodyti savo veiksmais.
Vaikui visada reikia priminti, kad jis turi atsakomybių ir įsipareigojimų, ir kad juos būtina vykdyti. Tai galioja visiems vaikams, nepriklausomai nuo amžiaus: buities darbai, mokyklos įsipareigojimai, manieros, draugai ir pažadai.
Priminkite jiems, kad šiame pasaulyje ne viskas sukasi vien aplink juos, kad yra dar ir kiti žmonės, kurie turi su jais susijusių lūkesčių, ir kad jiems reikia juos įgyvendinti, nes tai jų jėgoms.

Praktiniai patarimai:
Pakeiskite kasdien jiems kartojamus žodžius iš „Svarbiausia, kad tu būtum laimingas" į „Svarbiausia, kad būtum geras žmogus ir būtum laimingas".
Jei vaikas nusprendė mesti būrelį ar draugystę su kažkuo, paskatinkite jį prieš priimant galutinį sprendimą viską gerai apsvarstyti. Tegul pamąsto, kokios gali būti tokio sprendimo pasekmės, paraginkite jį prieš viską metant visų pirma pabandyti išspręsti problemą.


Mamos patarimas: vaiko isterijas sustabdo vienas paprastas klausimas

Isterijas kelia visi vaikai be išimties. Tėvai nežino, kaip su tuo tvarkytis: ar kažkaip tramdyti, ar tiesiog laukti, kol vaikas paaugs? Mama iš Brazilijos pasidalino savo patarimu, kuris iš pažiūros labai paprastas, bet labai veiksmingas.REKLAMAŠtai mamos pasakojimas:„Aš ne psichologė ir ne vaikų isterijų ekspertė, o paprasta 5 metų dukrytės mama. Bet man atrodo, kad aš atradau „formulę“, kuria noriu pasidalinti: kaip galima greitai pakeisti vaiko minčių kryptį, kai matome, kad jis ruošiasi kelti skandalą dėl kokios nors smulkmenos.Pradžioje – mano asmeninė istorija. Mano dukra pradėjo lankyti darželį ir dėl to labai nervinosi. Ji sakė, kad niekada nepripras prie darželio. Namuose taip pat buvo prastai: Alice vis dažniau pyko ir kėlė isterijas dėl bet kokios priežasties, bet kokios smulkmenos.Darželyje mums patarė nueiti pas vaikų psichologą viliantis, kad tai kaip nors suvaldys situaciją. Psichologė iš tiesų davė mums daug naudingų patarimų, bet vienas buvo tiesiog fantastiškas, bet tuo pačiu labai paprastas.REKLAMAApie jį ir noriu papasakoti. Psichologė man paaiškino, kad reikia vaikams duoti suprasti – mes gerbiame tai, ką jie jaučia.Taigi, ištikus krizei, kokia bebūtų jos priežastis, reikia padėti vaikui (tai veikia su 5 metų ir vyresniais vaikais) pagalvoti ir suprasti, kas su juo vyksta. Kai mes pripažįstame jų jausmus ir tuo pat metu leidžiam jiems patiems dalyvauti sprendžiant problemą, mes galime tuo pačiu sustabdyti isteriją.Situacija: vaikas pasiruošęs pradėti skandalą. Pretekstas neturi reikšmės – lėlei nutrūko ranka, atėjo metas gultis miegoti, namų darbų užduotis nesiseka ar tiesiog nesinori daryti to, ko jūs prašote.Mes žiūrime vaikui į akis ir ramiu balsu užduodame vieną klausimą: tai didelė problema, vidutinė problema ar maža problema?Kai mano dukra pradėdavo galvoti apie tai, kas su ja vyksta, tai ją paveikdavo stebuklingai, bent jau čia, namuose. Aš užduodu šį klausimą, ji atsako, ir mes randame būdą išspręsti problemą, ir dukra pati pasiūlo, kur ieškoti sprendimo.Taip pat skaitykite:5 besiskiriančių tėvų klaidos, dėl kurių kenčia vaikaiMotinos košmaras: prieš ją nevaldomai smurtauja mažametis sūnus10 auklėjimo klaidų, pasibaigiančių netikėtomis pasekmėmisMaža problema paprastai išsprendžiama greičiausiai ir paprasčiausiai.Kai kurias problemas dukra laiko „vidutinėmis“. Greičiausiai mes jas išspręsime, bet ne tą pačią sekundę – tai padeda suprasti, kad yra dalykų, kuriems reikia laiko.Jeigu problema rimta – o tai, ką jūsų vaikas laiko svarbiu, jokiu būdu negalima ignoruoti, tegul tai jums atrodo visiška kvailystė, – tokiai problemai teks skirti kiek daugiau laiko.Kartais reikia padėti vaikui suprasti, kad gyvenime ne viskas vyksta taip, kaip mums norisi.Štai nesenas atvejis, kai šis metodas puikiai suveikė. Mes rinkomės drabužius mokyklai, o Alice paprastai labai išgyvena dėl to, ką rengtis, ypač, kai lauke vėsu. Žodžiu, ji norėjo apsimauti savo mėgstamiausias kelnes, bet jos buvo išskalbtos.Ji jau pradėjo niauktis, o aš paklausiau: „Alice, o tai didelė, vidutinė ar maža problema?“Ji pažiūrėjo į mane ir tyliai pasakė: „Maža“.Mes jau žinojome, kad nedideles problemas lengva išspręsti. Aš paprašiau jos pasiūlyti sprendimo variantą (žinojau, kad jai reikia laiko pagalvoti), ir ji pasakė: „Išsirinkti kitas kelnes“.Aš sakau: „Ir tu turi keletą kelnių, iš kurių gali rinktis“. Ji nusišypsojo ir nuėjo rinktis naujų kelnių.Aš pasveikinau ją su tuo, kad ji sugebėjo pati išspręsti problemą, nes labai svarbu pagirti vaiką už tai, kad jis susidorojo, tai padės galutinį tašką situacijoje.Nemanau, kad yra kokių nors stebuklingų triukų vaikų auklėjime. Auklėti vaiką, pereiti su juo kartu visus raidos etapus – tai rimta misija. Taip, kartais mes pasirenkame netinkamą kelią, tada reikia turėti išminties grįžti atgal ir pabandyti kitą kelią.Patyrusi daugybę savo vaiko isterijų aš galų gale pamačiau šviesą tunelio gale ir labai noriu pasidalinti šiuo atradimu su kitais tėvai. Tikiuosi, kad jums šis metodas taip pat suveiks“.





Vaikas pasakė keiksmažodį: kaip sureaguoti, kad tai nepasikartotų


Į šiuos klausimus atsako vaikų darželio "Šilagėlė" pedagogė Agneška Vinslava.
Ikimokyklinis amžius yra kodėlčiukų ir „papūgėlių" amžius. Dažnai ką nors pasakius vaikui, jis klausia: „Kodėl?" Arba kai kažką išgirsta iš jį supančios aplinkos, būtinai pakartoja. Ne išimtis yra ir negražūs žodžiai, kuriuos vaikas dažnai pakartoja nesuprasdamas jų reikšmės arba norėdamas atkreipti į save dėmesį.
Vaikai negražių žodžių išmoksta lygiai taip pat, kaip ir kitų žodžių. Jeigu darželio grupėje atsirado bent vienas vaikas, kuris garsiai taria negražius žodžius, visi kiti vaikai taip pat išmoks negražių žodžių. Vieni juos tars garsiai, o kiti – ne.

Yra 2 aspektai, kodėl vaikas sako negražius žodžius:

Nesupranta šio žodžio reikšmės – tai yra tada, kai vaikas išgirdo netinkamą žodį ir jam iškilo mintis galvoje: „Kodėl visi sako, o aš negaliu pasakyti?".
Nori atkreipti į save dėmesį – vaikas puikiai supranta, ką sako, bet tikrina, kaip sureaguos aplinkiniai į jo pasakytus žodžius (tėveliai, auklėtojos, grupės draugai ir t.t)
Keli patarimai, kaip reikėtų elgtis, jei vaikas pasakė negražų žodį:
Pradėkite nuo pokalbio. Bausmė, kai vaikas nesupranta, už ką yra baudžiamas ar baramas, neduoda nieko gero. Augdami vaikai susipažįsta su pasauliu, todėl natūralu, kad pamatys ir išgirs įvairiausių dalykų. Vaikai negyvena izoliuoti, todėl ir tie nederami žodeliai atkeliaus į jūsų namus, darželio ar žaidimų aikšteles. Vaikai, įsiminę negražius žodžius, neretai nesupranta, ką tai reiškia, tačiau skuba atkartoti pasitelkę savo įvairiausias emocijas ar situacijas.
Jei juoksitės iš vaiko pasakytų negražių žodžių, tai skatins vaiką dar labiau kartoti šiuos žodžius, nes tai kelia „džiaugsmą".
Pedagogė Agneška Vinslava

Nepradėkite šaukti, rėkti ir grasinti. Visa tai gali sukelti atvirkštinę reakciją. Vaikas gali ne tik nesuprasti, bet sureaguoti piktai ir tai gali paskatinti dar labiau vartoti negražius žodžius.

Kartais geriau nekreipti dėmesio, ypač, jeigu vaikas pasakė negražų žodį žaidimo metu, o po to jį pamiršo. Tačiau būtina stebėti, ką kalba jūsų vaikas. Gali būti, kad pažindamas pasaulį vaikas dar ne kartą pakartos negražų žodį, todėl jei jie kartojasi – kalbėkitės ir aiškinkite, kodėl jų geriau nevartoti.

Pamėginkite perteikti pavyzdžius žaidimu. Pasakykite, kad negražūs žodžiai skaudina kitus, juos nemalonu girdėti, kad išsilavinę žmonės taip nekalba. Pateikite savo pavyzdį, t.y., sakykite, kad jūs juk taip nekalbate. Tai reikės vaikui kartoti ne vieną kartą, bet nenuleiskite rankų. Galima pokalbį paversti žaidimu, kuriame „geri" žodžiai suteikia džiaugsmo ir šypsenų, o „negeri" liūdina ir skaudina. Tyrimais patvirtinta, kad vaikai per emocijas ir žaidybines formas labiau supranta juos supantį pasaulį.

Kontroliuokite savo reakciją. Jei perdėtai supyksite, tai vaikas nesupras - tai taip pat blogai, kaip ir juokas. Jei juoksitės iš vaiko pasakytų negražių žodžių, tai skatins vaiką dar labiau kartoti šiuos žodžius, nes tai kelia „džiaugsmą". Veliau, kai pradėsite pyktį ir barti vaiką už negražius žodžius, vaikas gali pasimesti ir nesuprasti, kodėl vakar jo pasakyti žodžiai kėlė „džiaugsmą", o šiandien - „pyktį".

O kaip kalbate jūs? Kokius žodžius vartojate savo namuose, ilgam įsirėš į vaiko atmintį. Negalvokite, kad jie negirdi ir nesupranta (vaikai kartais geriau girdi, negu mes visi). Prieš pasakydami, gerai pagalvokite, o daugiau dėmesio skirkite vaiko lavinimui: skaitykite, kalbėkite, daugiau laiko praleiskite kartu. Tvirti tarpusavio ryšiai padeda išpręsti net ir sunkiausias problemas.
Atminkite – dažnai arba po kurio laiko vis pasikartojantys negražūs žodžiai išnyks laikui bėgant. Būkite kantrūs!
Brolių ir seserų konfliktai: ar verta dėl jų rūpintis?

Idiliškame šeimos paveiksle broliai ir sesės rūpinasi vienas kitu, kartu žaidžia, elgiasi vienas su kitu lyg geriausi draugai. Bet kaip dažnai taip atrodo realybė? Ar turėtų sunerimti tėvai matydami, kad vaikai užuot draugavę vėl paskelbė vienas kitam karą? Apie taiką ir karą namuose kalbamės su psichologe Ieva Šuipė, kuri šia tema skaitys pranešimą konferencijoje „Atsakinga tėvystė“, vyksiančioje kovo 25-26 d. „Litexpo” centre.
Netikra taika gali būti pavojingesnė.

Pirmas dalykas, kurį turėtų padaryti tėvai – susitaikyti su mintimi, kad konfliktų yra kiekvienuose namuose, jie kyla ir kils. „Galbūt vienose šeimose jų pasitaiko mažiau, kitose – daugiau, bet iš esmės konfliktai tarp brolių ir seserų yra visiškai normalus dalykas. Viena vertus, taip yra dėl to, kad kai šeimoje gimsta antras vaikas, vyresnėliui pasireiškia nesaugumo jausmas. Jis mato mažylį esant mamai ar tėčiui ant rankų, jam galbūt atrodo, kad dabar kitas vaikas gauna daugiau dėmesio ir meilės - o juk mums evoliuciškai susiformavęs noras būti mamos ir tėčio dėmesio centre ir taip apsisaugoti nuo pavojų. Konkurencija mums yra natūralus, gamtos duotas jausmas, savisaugos instinktas norint išgyventi“, - aiškina I. Šuipė.
Antra vertus, konfliktai tarp vyresnių vaikų atskleidžia skirtingus jų norus ir poreikius, o tai vėlgi yra visiškai normalu: tėvams tik tenka užduotis išmokyti vaikus tuos poreikius susiderinti ir konfliktus išspręsti. „Svarbiausia, nereikėtų vaikų bausti už jų tarpusavio konfliktus. Jei vaikas bijos pasakyti, kad jo nuomonė kitokia nei brolio ar sesers, tikėtina, kad jis užslopins savyje daug neigiamų jausmų, o tokia tariama idilė, kai vaikai nedrįsta išreikšti tikrų savo poreikių, nenaudinga niekam, nė vienam iš vaikų. Be to, bausmės didina priešiškumą tarp vaikų. Tad pirma taisyklė galvojant, kaip mokyti vaikus konstruktyviai spręsti konfliktus ir jų išvengti, yra bendras pozityvus auklėjimas ir sveikas, stiprus, pozityvus ryšys tarp tėvų ir vaikų“, - sako psichologė.

Vyresnis vaikas – ne auklė
Kitas svarbus aspektas, jei tėvai nori prisidėti prie gerų savo vaikų tarpusavio santykių – niekuomet jų nelyginti ir nepaversti vyresnio vaiko mažesniųjų aukle. Be to, reikia stengtis nebūti kurio nors vieno iš vaikų pusėje. „Kartais tėvai sako: tu vyresnis, turi būtinai nusileisti mažiukui, nes jis negali palaukti - to neturėtų būti. Tėvai gali apibūdinti situaciją, kokia ji yra, paaiškinti, bet negalima stoti į vieno iš vaikų pusę. Taip pat mums, tėvams, labai svarbu įsisąmoninti, kad vyresnėlis neturi pareigos prižiūrėti mažylį. Jis gali padėti, mes galime jam pasiūlyti, tuomet, jei padeda, būtinai turime tuo pasidžiaugti, padėkoti, bet tai nėra jo privaloma rolė“, - aiškina I. Šuipė.
Nereikėtų ir galvoti, kad palyginimas su geriau besimokančiu, tvarkingesniu ar kitokiomis geromis savybėmis pasižyminčiu broliu ar sese privers kitą vaiką pasitempti. Kaip tik gali nutikti priešingai. „Būna, sako, pasižiūrėk, kaip gerai mokosi tavo sesė, kodėl tu taip negali. Arba atvirkščiai: kokia tu tvarkinga mergaitė, kaip norėčiau, kad ir tavo brolis būtų bent per pusę tiek tvarkingas. Toks lyginimas visiškai neskatina vaikų, o tik kuria neigiamus jausmus vienas kito atžvilgiu ir net sukelia pyktį ant tėvų. Kitas dalykas, gerajam vaikui tampa sunku, nes jis jaučia didelį spaudimą išlikti tuo geruoju, o sesę ar brolį palikti „blogiečio“ vaidmenyje: kaip kitaip jis užsitikrins tą savo tolesnį vertingumą? O „blogiukas“ irgi skatinamas likti dar blogesnio vaidmenyje, jo visiškai neskatina keistis. Išeitis paprasta – kalbėti apie tai, kas mums patinka ar nepatinka vaiko elgesyje, neminint jo brolio ar sesers“, - pataria I. Šuipė.
Ryšį kurti galima nuo mažens
Net labai besistengiantys tėvai negali garantuoti, kad broliai ir sesės puikiai sutars ir taps draugais. Tačiau yra daug patarimų, kaip nuo pat pradžių galima jiems padėti kurti teigiamą ryšį. „Tėvai gali kalbėti vaikui apie kito vaiko reakcijas. Pavyzdžiui, galima pasakyti, ar pastebėjai, kaip broliukui patinka, kai tu prie jo prieini, kaip jis tau šypsosi, kaip jam smagu turėti vyresnį brolį ar sesę. Net jei tas mažylis nemoka kalbėti“, - mažas gudrybes atskleidžia psichologė.
Taip pat reikia pasidžiaugti gerais vaikų santykiais, ne tik sudrausminti, jei jie pykstasi. „Labai naudinga pastebėti, kai vaikai gražiai sutaria. Mes dažnai atkreipiame dėmesį tik tada, kai vaikai konfliktuoja. Tada vaikai gali norėti ir toliau pyktis, nes mato tokiu būdu atkreipiantys tėvų dėmesį. O juk galime pastebėti, kai jie gražiai elgiasi: nebūtinai stipriai kištis, bet pakomentuoti, kaip smagu, kai jūs taip gražiai sutariate. Arba pasakyti, ar matei, kaip gera tavo sesei, kad pamokei užsirišti batukus. Jei pastebėtume patys ir paskatintume pačius vaikus pastebėti, kada vieno elgesys turi teigiamos įtakos kitam vaikui, pamatytume, kad tai tikrai padeda“, - įsitikinusi I. Šuipė.
Kaip paruošti vaiką brolio ar sesės gimimui
Vaiko gimimas - didžiulis džiaugsmas visai šeimai. Tačiau kartais šeimoje augantys vaikai naująjį narį priima su baime, nuoskauda ar net pykčiu. Kaip vyresnį vaiką tinkamai paruošti naujam šeimos nariui, pataria psichologė Ieva Šuipė.



Kaip tinkamai pasiruošti naujam šeimos nariui?
Brolių ir seserų santykiai užsimezga dar tuo metu, kai pradedame lauktis kito vaikelio.
Kaip apie naująjį šeimos narį pranešime savo vyresnėliui, kaip jį ruošime brolio ar sesers gimimui nėštumo metu, kaip jam pristatysime jo brolį, sesę, kaip elgsimės pirmomis savaitėmis po gimimo ir kaip padėsime spręsti tarpusavio konfliktus mažiesiems augant - visa tai didele dalimi lems, ar vaikai bus draugai visam gyvenimui, ar augs su nuoskaudomis ir neigiamais jausmais vienas kito atžvilgiu.
Kitaip tariant, mes, tėvai, savo vaikų santykiuose užimame reikšmingą vaidmenį. Tėvų elgesys, reagavimas, lūkesčiai, kuriuos turime apie savo vaikų santykius, gali stipriai sumažinti gimimo eiliškumo įtaką ir apskritai tiek teigiama, tiek neigiama linkme pakreipti santykių su broliu ar seserimis įtaką asmenybės raidai, savęs suvokimui ir vertinimui tiek vaikystėje, tiek suaugus. Net ir nežiūrint taip toli į ateitį, augant vaikams, visi svajojame apie taiką ir ramybę šeimoje. Ir nors konfliktų tarp vaikų visiškai išvengti neįmanoma (ir net nereikėtų), tačiau mes, tėvai, galime padėti vaikams daugelio konfliktų išvengti, o jiems kilus, spręsti juos tinkamai.
Sakoma, kad gera pradžia - pusė darbo. Tad nuo ko pradėti kloti pamatus geriems savo vaikų santykiams dar laukiant šeimos pagausėjimo?

1. Kurkite vyresnėlio ryšį su dar pilvelyje gyvenančiu kūdikiu
Vartykite knygas apie nėštumą, parodydami vaikui paveikslėlius, kaip kūdikis pilvelyje auga, kaip keičiasi. Garsiai mąstykite, ką kūdikis pilve veikia, kaip jaučiasi, galbūt spardosi, vartosi, ar žagsi?
Padrąsinkite vaiką bendrauti su pilvuko gyventoju, paaiškinkite, kad kūdikis jį girdi ir gimęs atpažins jo balsą.
Įtraukite vaiką į ruošimąsi kūdikio gimimui: daiktų, drabužėlių pirkimą, vardo rinkimą ir t.t.
Pavartykite su vaiku jo pirmąsias nuotraukas, parodykite, koks jis buvo, kai buvo kūdikis, ką mokėjo, kaip elgėsi - taip vaikui bus lengviau suvokti, koks bus jo broliukas ar sesutė, kai gims.
Kalbėkite pilvelyje augančiam kūdikiui (girdint vyresnėliui) apie tai, kaip jam pasisekė, jog turi tokį vyresnįjį brolį. Kaip jis juo rūpinsis, kaip smagu jiems bus kartu žaisti, kai vaikas paaugs.

2. Stiprinkite vaiko ryšį su tėčiu
Bus laikas, kai naujajam kūdikiui mamos reikės beveik visą dieną. Tai gali būti sudėtingas iššūkis kiekvienam šeimos nariui. Net jeigu vaikas iki šiol daug ir artimai bendravo su tėčiu, mažesnis mamos skiriamas laiko ir dėmesio kiekis dėl nuolatinio buvimo su kūdikiu, gali sukelti vaiko priešinimąsi ir net tėčio atstūmimą. Pavyzdžiui: „Miegosiu tik su mamyte!", „Noriu, kad mane rengtų mamytė" ir pan.
Vyresnėlio vienodai stiprus ryšys su kiekvienu iš tėvų gerokai palengvintų šeimos pagausėjimo etapą. Taigi nuo to laiko, kai sužinote, kad laukiatės, kiek įmanoma stenkitės abu, tiek tėtis, tiek mama, įsitraukti į vyresnėlio priežiūrą. Tėtis turi tapti ne tik žaidimų partneris, tas asmuo, su kuriuo linksma ir smagu, bet ir tas, kuris gali nuraminti, su kuriuo vaikas jaučiasi emociškai saugus.

3. Reikiamus pokyčius vyresnėlio kasdienybėje darykite dar gerokai iki jaunėlio gimimo
Jeigu planuojate vyresnėlį pradėti leisti į darželį, pratinti miegoti savo lovelėje, atpratinti nuo čiulptuko ar kažkokius kitus, net ir smulkius pokyčius vaiko kasdienybėje, juos reikėtų pradėti įgyvendinti dar bent keletą mėnesių iki kūdikio gimimo. Tai svarbu tam, kad prieš kūdikiui gimstant, šie pasikeitimai jau būtų įsitvirtinę vyresnėlio rutinoje, ir vaikui tai nekeltų papildomo streso, nerimo, atsiskyrimo baimės.
Tai tik keletas patarimų, jų, žinoma, yra ir daugiau.
Na, o gimus kūdikiui prasideda tikrieji iššūkiai. Vieni vaikai reaguoja ramiau, kiti - gerokai opiau. Kaip ten bebūtų, evoliuciškai taip susiklostė, kad vaiko nuolatinis noras būti šalia tėvų, gauti jų visą dėmesį ir meilę yra vienas iš pagrindinių vaiko poreikių, garantuojantis jam apsaugą. Kas, jeigu koks tigras iššoks iš krūmų, o mama tuo metu laikys ant rankų kūdikį?
Kaip padėti vyresnėliui įveikti neigiamus jausmus, kylančius atsiradus naujajam šeimos nariui? Kokiais būdais tėvai gali parodyti, kad meilės visiems vaikams yra ir bus užtektinai? Kaip padėti vaikui pamilti savo mažąjį broliuką ar sesutę ir kaip sukurti prielaidas, kad broliai ir seserys augtų draugais visam gyvenimui?
Vaikas pyksta: 3 protingiausi būdai, kaip reaguoti

Visiems tėvams susitvarkyti su neigiamomis vaikų emocijomis - didžiulis iššūkis, su kuriuo susidurti tenka ypač dažnai. Viena iš jų - pyktis.



Kaip padėti vaikui valdyti pyktį?
Priežasčių pykti mažiesiems atsiranda nuolat: ne tik namuose, esant tarp šeimos narių, bet net ir pačiose netinkamiausiose situacijose: svečiuose, parduotuvėse, renginiuose. Tačiau svarbiausia tėvams - ne užgniaužti emocijas, o išmokti jas tinkamai kontroliuoti.
Kad tai netaptų įsišaknijusia problema, ugdyti vaiką patartina nuo pat mažų dienų. Kaip tai padaryti? Nuo ko pradėti? Į šiuos klausimus mums padės atsakyti konferencijos „Atsakinga tėvystė" idėjos autorė bei organizatorė, psichologė Jūratė Bortkevičienė.

Pykčio priežastys
Prieš pradedant teikti vaikui pagalbą kovoje su pykčiu, būtina išsiaiškinti jo sukėlimo priežastis. Viena jų - nepatenkinti fiziniai poreikiai.
Kai vaikas alkanas ar nori miego, natūralu, kad sunku kontroliuoti savo emocijas. Todėl labai svarbu, kad tėveliai pasirūpintų, kad vaikas miegotų tiek kiek reikia to amžiaus vaikui ir visada būtų pavalgęs.
Norint išvengti nereikalingų emocijų, psichologė pataria dažniau liesti ir apkabinti vaiką, palaikyti akių kontaktą, šypsotis, sutekti galimybę fiziniam aktyvumui.
Taip pat ypač dažnai pyktis gali pasireikšti dėl paprasčiausio dėmesio stokos. Jis yra būtinas sėkmingam vaiko vystymuisi, todėl patartina stengtis skirti jam laiko. Tai turi būti aktyvus dėmesys - skaitymas, žaidimas pagal vaikų taisykles, darbas kartu, pokalbiai ir kt.
Žinoma, kuo dažniau atžalai kartokite, koks jums jis svarbus ir kaip jį mylite. Kai vaikas patiria nesėkmes, pavojų ar stresą, kartu derėtų išsiaiškinti jų priežastis, tačiau nemėginti pykčio slopinti, o padėti surasti tinkamus būdus jam išlieti. Neužgniaužti blogų emocijų patariama ir tuo atveju, kai vaikas pykti ir nederamai elgtis išmoksta iš aplinkos. Tokiu atveju psichologė skatina rodyti vaikui pavyzdį, kaip derama elgtis užvaldžius įsiūčiui, tačiau jokiu būdu neatsakyti į pyktį pykčiu ar tuo labiau atžalą žeminti.

Kaip numalšinti vaiko pyktį?
Norint atžalą nuraminti, galima taikyti įvairiausius būdus: tai gali būti stiprus apkabinimas, dėmesio nukreipimas, skaičiavimas iki dešimties ar susitelkimas į gilų kvėpavimą. Taip pat, itin veiksminga tiesiog „nuleisti garą" užsiimant fizine veikla: bėgiojimu, „kriaušės" trankymu, šokiu. Tačiau į pykčio malšinimą galima pažiūrėti kūrybiškai ir įtraukti vaiką į savotišką žaidimą. Psichologė Jūratė Bortkevičienė pateikia keletą tokių metodų:

Bambantis vabaliukas
Kai vaikas zirzia, įvertinkite situaciją ir priežastį. O priežastis - įsiveisę bambantys vabalais. Jūs visur ieškote vabalo, jį randate ir išmetate pro langą. Tik atsargiai, kad tas vabalas neužkristu ant ko nors kito. Ieškote visur, tarp ausų, kišenėse. Taip kutendami vaiką jūs nukreipsite dėmesį. O dabar galite eiti paieškoti vabalo linksmuolio. Ir vėliau, kai matysite, kad vaikas liūdnas galima jam pasiūlyti paieškoti linksmuolio vabalo.
Plauname pyktį iš kambario
Kai bloga nuotaika užvaldo visus, jūs galite pakeisti situaciją, išplauti grindis. Kadangi grindis reikia periodiškai plauti, nušausite du zuikius vienu kartu – visiems bus smagu, ir grindys bus švarios. Priemonės: stebuklingas kibiras su vandeniu, skuduras. Visi kartu plauname pyktį iš namų, galima vandeniu ir pasitaškyti, svarbu į visą procesą žiūrėti kaip į žaidimą.
Pagalvių mūšis
Žaidimui reikia daug mažų pagalvėlių. Žaidėjai mėto vienas į kitą pagalvėlėmis. Galima susiskirstyti komandomis. Žaidimą pradeda suaugusieji, parodydami, kaip reikia žaisti be agresijos.
Žinoma, pyktį suvaldyti įmanoma ir kitokiais būdais - viskas priklauso nuo jūsų išradingumo. Svarbiausia - nepamiršti, jog įprotis susitvarkyti su emocijomis turi būti nuolat ugdomas, o jūs - geriausias pavyzdys ir pagalbininkas savo mažiesiems.



TYRIMAS ATSKLEIDĖ - TĖVAS TURI DIDELĘ ĮTAKĄ SAVO VAIKŲ INTELEKTUI

Intelektas. Iš kur jis atsiranda? Kaip jis susiformuoja? Duotas jis jau gimstant ar yra auklėjimo rezultatas?




Šie ir panašūs klausimai vienodai domina ir tėvus, ir vaikų neturinčius žmones. Naujo mokslinio tyrimo autoriai mėgino išsiaiškinti, koks tėvo vaidmuo vaiko intelekto vystymesi. Žinoma, jeigu vaikas auga be tėvo, tai nereiškia, kad jis bus neprotingas. Vis dėlto, jo buvimas stiprina vaiko intelektą. Tokią išvadą padarė Kanados tyrėjai iš Konkordijos universiteto. Jų tyrimo rezultatai buvo pristatyti leidinyje „Canadian Journal of Behaviour Science".

Uždavus klausimus teko laukti šešerius metus

Norint realiai įvertinti, toks tyrimas, kokį atliko Konkordijos universiteto mokslininkai, turėjo būti vykdomas ilgesnį laikotarpį. Būtent taip ir buvo padaryta. Mokslininkai apklausė 176 vaikus, kurių amžius svyravo nuo trejų iki šešerių metų. Jiems visiems buvo atlikti intelekto testai. Po šešerių metų apklausa buvo pakartota, taip pat buvo apklaustos vaikų motinos ir mokytojai. Tyrimui vadovavusi Erin Pougnet padarė kiek netikėtas, tačiau dėmesio vertas išvadas. Ji teigia: „Jeigu ankstyvoje vaikystėje ir prieš brendimą yra tėvas, vaikai turi mažiau elgesio problemų ir aukštesnį intelektą. Tai galioja ir socialiai pažeidžiamoms šeimoms". Pasak Erin Pougnet, vaiko gyvenime tėvas atlieka ypatingą vaidmenį, jis yra „tas, kuris nustato ribas ir struktūrą". Mokslininkė tikina, kad iš tėvo vaikai, visų pirma, mokosi svarbių dalykų, kurie būtini sklandžiam, taip pat, galima sakyti, inteligentiškesniam tolimesniam gyvenimui. Prieš šių įgūdžių galima priskirti problemų sprendimą, susidorojimą su liūdnomis situacijomis, socialine atskirtimi ir kitomis baimėmis.

Vien tik tėvo buvimo nepakanka
Tėvas, kuris dirba dvylika valandų per dieną, o kartais gal net savaitgaliais sėdi prie darbo stalo, pasak tyrimo rezultatų, gali patenkintas sau trinti rankas ir toliau elgtis taip pat. Vis dėlto, būtų naivu manyti, kad vien tik tėvo buvimas gali padaryti stebuklus ir padėti išugdyti mažuosius einšteinus. Psichologė Sandra Velasquez parašė knygą apie vaikų auklėjimą, kurioje aiškina, ką iš tikrų reiškia geras tėvas. Pasak psichologės, jam reikia sveiko pasitikėjimo savimi. Tai apima ne tik savo stipriųjų pusių rodymą, bet ir gebėjimą susidoroti su savo trūkumais. Be to, tėvas turi suvokti savo vaiko vystymosi etapus. Jie dažnai keičiasi, priklausomai nuo vaiko amžiaus. Taigi, tėvas turi būti dvigubai artimesnis savo atžaloms. Ne mažiau svarbus yra ir tėvų bendravimas. Vaikas išmoksta neišmatuojamai daug matydamas, kad tėvų santykiai grįsti abipuse pagarba.

Dukros yra kitokios, sūnūs – taip pat
Dukrai tėvas turi skirtingą poveikį nei sūnui, tai akivaizdu. Nors mergaitėms tėvas yra kone „pirmas vyras" gyvenime, berniukai orientuojasi į jo elgesį, taip pamažu tobulindami savąjį vyro paveikslą. Psichologė Sandra Velasquez šia prasme tėvą vadina „tapatybės kūrėju". Ir berniukai, ir mergaitės tėvo padedami susiformuoja savąjį „aš". Tai, kaip tėvas sprendžia problemas, tiesiogiai daro įtaką jo sūnaus gebėjimui spręsti problemas. Dukra tokiu būdu susiformuoja pirmąjį įsivaizdavimą, kaip galvoja ir veikia vyrai.

Biologinis ar subjektyviai suvokiamas tėvas
Neprivalai būti biologinis tėvas, kad teisingai atliktum jo vaidmenį ir taip prisidėtum prie vaiko vystymosi. Kanados mokslininkai padarė išvadą, kad šio vaidmens atlikimas nepriklauso nuo to, ar tėvo vaidmenį atliekantis vyras yra biologinis to vaiko tėvas. Teoriškai, vaikui teigiamos įtakos turėti gali net keli tėvo vaidmens atlikėjai. Tokias pačias išvadas kanadiečiai padarė ir dėl klausimo, ar tėvas privalo gyventi kartu su vaiku, kad būtų išties geru tėvu. Mokslininkai įsitikinę, kad neprivalo. Lemiantis veiksnys yra artumas, ryšys, kuris sieja tėvą su vaiku. Abiejų dalykų galima išmokti.

O kaip intelektas?
Ir pabaigai lieka klausimas, kiek realiai tėvai gali turėti įtakos savo vaikų intelektui. Jis lieka neatsakytas, kaip ir aukščiau nurodyti klausimai, kurių niekas niekada negalės išsamiai ir iki galo atsakyti. Vis dėlto, dėl vieno galima visiškai sutikti, kad tėvo artumas gali teigiamai paveikti vaiką. Taigi tėvai turi didelę atsakomybę ir galimybę daryti įtaką svarbiems savo vaikų raidos veiksniams. Ar dėl to išaugs vaiko intelektas, sunku pasakyti, tačiau kvailesniu jis tikrai netaps.






APIE VAIKŲ MIEGĄ IR TĖVŲ DAROMAS KLAIDAS


Kūdikio miegas yra labai svarbus reiškinys, nes nuo jo priklauso ne tik kūdikio augimas ir savijauta, bet ir visų kitų namiškių poilsis bei nuotaika. Kiekvienas iš tėvų svajoja apie visą naktį išmiegantį kūdikį, tačiau kaip to pasiekti – dažnam vis dar yra mistika. O neaiškia mistika kūdikio miegas tampa tada, kai nuo pat pradžių nėra konkretaus įsivaizdavimo ir susiplanavimo, koks turėtų būti kūdikio miegas, kokio jo nori tėvai. Kūdikis labai gležnas ir bejėgis, todėl prisitaikyti prie jo norų ir tenkinti jo poreikius – tiesiog būtina. Tačiau tai negalioja miegojimui, nes miegas yra gana konkretus reiškinys, mėgstantis tvarką ir pastovumą. Susiję straipsniai: Psichologė: kas iš tiesų nutinka vyro ir moters santykiams gimus vaikui  (3) Esu nėščia, o draugas man neištikimas: ką patars psichologė  (128) Remiantis tuo, kad miegojimo fazės yra suskirstytos į giliojo ir negiliojo, galima rinktis: paguldyti kūdikį į lovytę giliojo miego fazės metu, kuomet kūdikis yra kietai įmigęs arba pratinti užmigti patį, kol mažylis dar nėra įmigęs, tačiau jau lyg ir miega paviršiniu ir jautriu miegu (tačiau vis dar viską aplinkui jaučia). Pirmuoju atveju kūdikį tėvai migdo tol, kol jis galutinai užmiega, t. y. nusvyra ir atsipalaiduoja rankytės ir kojytės, nurimsta akių vokai, kvėpavimas tampa lėtas ir ritmiškas, nebestebimas žindymo refleksas lūpose. Tam reikia laiko, tačiau po maždaug 20 minučių migdymo mažylis įminga giliu miegu, todėl dedamas į lovytę neturėtų nubusti. Antruoju atveju mažylis mokomas iškart užmigti pats. Tai turėtų atrodyti maždaug taip: pavalgė – atsirūgo – paguldytas į lovytę pasivartė (jam, aišku, reikia pagalbos: paglostymo, čiulptuko, padainavimo ir panašiai) – užmigo. Tarp šių užmigimo būdų yra vienas esminis skirtumas: kaip kūdikis užmiega vakare, taip jis nori būti užmigdomas ir naktį. Išmokęs užmigti pats, mažylis ir nakties metu pavalgęs viską kartoja įprastai: pavalgiau – atsirūgau – paguldytas į lovytę pasivarčiau – užmigau. Paprastai nakties metu visa tai vyksta daug greičiau, nes kūdikis irgi nori miego. Mažylis, kuris paguldomas į lovytę jau miegantis, lieka kaip ir nesupratęs, kaip jis ten atsidūrė ir ką dabar joje daryti, todėl nakties metu paprastai nori ilgai valgyti arba būti sūpuojamas, kol visiškai užmiega. Tada mamos, nebeturėdamos jėgų dar ir nakties metu ilgai siūbuoti, kol kūdikis įmigs taip, kad būtų galima be vargo paguldyti į jo lovytę, dažniausiai guldosi mažylius šalia ir miega kartu. Ir problemos kaip nebūta. Visi miega, nereikia niekam keltis ir visi pailsi. © Shutterstock nuotr. Miegoti kartu su kūdikiu ar guldyti kūdikį į jo lovelę, tėvai pasirenka patys. Svarbiausia, kad ir tėvai, ir pats kūdikis žinotų aiškią savo miegojimo vietą, laiką ir galimus miegojimo partnerius. Jeigu mažylis kartais užmiega tėvams žiūrint televizorių, kartais žaisdamas su seserimi jos lovoje, o kartais su kuriuo nors iš tėvų, o vėliau yra pernešamas tai į savo, tai į tėvų lovą – toks poilsis, kai nubundi nebe ten, kur užmigai ir nebe su tuo, su kuo miegojai, suteikia labai daug chaoso mažyliui. Kūdikio miegas neturėtų būti panašus į „miego turizmą", kai kiekvieną kartą viskas būna vis kitaip ir vis įdomiau. Turbūt ne vienas iš suaugusiųjų ne juokais išsigąstų, jeigu užmigęs savo lovoje su mylimąja, vidury nakties nubustų vienas ir dar virtuvėje. Tokiu atveju isteriškas vaiko verksmas vidury nakties tampa visai pateisinamas, ar ne? Visiems turi būti aišku, kas šeimoje kur, su kuo ir kada miega. Kada į atskirą lovą? Mintys apie mažylio iškėlimą į jo lovelę dažniausiai kyla tik pradėjus planuoti antrąjį vaikutį arba kai vienam iš tėvų įgrįsta toks miegojimas trise. Negana to, miegodamas kartu su tėvais vaikas nebūtinai būna ramesnis, priešingai, jis gali keltis daugiau kartų per naktį, o ypač maitinamas krūtimi – užuosti motinos pieną ir dažniau žįsti. Buvo atlikti moksliniai tyrimai, kurių metu buvo nustatyta, kad su tėvais miegantys vaikai prabunda dažniau, nei tie, kurie miega savo lovelėse. Taigi, jeigu jūsų šeimoje jau įsivyravo tam tikras miegojimo modelis, tačiau jis jūsų nebetenkina, bandykite jį racionaliai keisti. Miegoti kartu su kūdikiu ar guldyti kūdikį į jo lovelę, tėvai pasirenka patys. Svarbiausia, kad ir tėvai, ir pats kūdikis žinotų aiškią savo miegojimo vietą, laiką ir galimus miegojimo partnerius. Psichologė Karolina GURSKIENĖ Visų pirma nereikėtų to daryti aklai tiesiog „nuo rytojaus". Reikėtų atkreipti dėmesį į vaiko raidos etapus. Trys mėnesiai – kūdikiui kritinis amžius. Tie mažyliai, kuriems pavyksta išbūti tėvų lovoje iki trijų mėnesių amžiaus, turi labai daug galimybių ten ir likti iki metų ar net gerokai ilgiau. Taip pat „iškraustyti" mažylio nederėtų dantukų dygimo laikotarpiu, nes tuo metu dažnas noras žįsti mamai neleis išvis pailsėti naktį. Svarbu atkreipti dėmesį ir į vystymosi šuolius, nes, pavyzdžiui, išmokti stovėti ir būti guldomam nakties metu į savo lovelę – tiek daug reikšmingų pasikeitimų vienu metu yra išties nemenkas išbandymas, ar ne? Pratinti kūdikį prie savo lovelės reikia tada, kai kūdikio kasdienybė yra daugmaž nusistovėjusi, o pati mama gana pailsėjusi. Kad ir kaip sklandžiai vyktų šis procesas – darbas naktį pareikalauja savo jėgų. Konkretus migdymo laikas taip pat turi labai svarbią reikšmę kokybiškam kūdikio miegui ir užmigimui. Jeigu kūdikis visada bus guldomas tuo pačiu metu (ir nesvarbu, ar tai dienos, ar nakties miegas), artėjant jo miegučio valandai organizmas pats ims ruoštis poilsiui ir miegui. Dar geriau būtų, jeigu nuo pat mažumės kūdikis turėtų savo miegojimo ritualą. Nors ir atrodo, kad jis dar labai mažas ir jam tai nėra taip ir svarbu – tai taip pat turi nemenką įtaką. Pamažu vaikas ims atpažinti pasiruošimo miegui veiksmus: nuprausė, perrengė miego rūbeliais, pamaitino, padainavo. Kiekvieną vakarą pasikartojanti ta pati įvykių seka mažylį ramina, maloniai nuteikia nakties miegui ir padeda lengviau užmigti. Auginti vaiką atsižvelgiant į jo jausmus ir poreikius yra būtina, tačiau labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad per daug laisvės gali ir bauginti, nes tokiu atveju nebelieka ribų, kurios vaikui yra reikalingos. Visų pirma, reikia sąžiningai ir argumentuotai aptarti su partneriu, kaip įsivaizduojate savo poilsį – kas su kuo ir kur miega. Viskas prasideda nuo žinojimo, ko norite. Kai tai tampa aišku, įgyvendinti norus nebėra taip ir sunku.
Psichologė Karolina Gurskienė





VAIKAS OŽIUOJASI: PROTINIGIAUSIA, KĄ ŠIĄ MINUTĘ GALI PADARYTI TĖVAI


Vaiko isterijos priepuoliai (vadinamieji ožiukai) dažniausiai prasideda daug anksčiau, nei tėvai tikisi. Atrodo, kad vos tik vaikas supranta, kad egzistuoja toks dalykas, kaip pasirinkimas (eiti pačiam, ar būti nešamam, žaisti lauke, ar žaisti kambaryje), ir prasideda isterijos.

Vieni tėvai, matydami ant grindų besivoliojantį ir spiegiantį savo vaiką pasijunta bejėgiai, jiems toks vaizdas sukelia didelį stresą. Kiti tėvai nusivilia vaiku, juos suerzina tai, kad vaikas tarsi tyčia nepaklūsta jų reikalavimams.

Taigi, kaip tėvai turėtų elgtis tokiu atveju? Patarimai, kaip elgtis, kai vaikui isterijos priepuolis: Isterijos priepuolio metu: nemėginkite sustabdyti priepuolio ar nutildyti spiegimo, susitelkite į vaiko emocijas, kartu su juo pereikite emocijų etapus. Išlaikykite ramybę: intensyvios emocijos mažą vaiką gali gąsdinti. Jei jūs išliksite ramūs, vaikas jausis saugesnis. Ramybę išlaikyti padės gilus kvėpavimas, kartojant tarsi mantrą „jam reikia mano pagalbos" arba „tai jokia tragedija".

Nustatykite ribas: vaikams reikia parodyti, kokios jų ribos. Žinodami, kad ribos išlieka nekintamos, vaikai jaučiasi saugiau. Mažų vaikų neveikia pamokslavimas ar protinimas, verčiau vartokite trumpas frazes: „Kai muši, man skauda" arba „Automobilių stovėjimo aikštelėje reikia eiti už rankos." Būkite empatiški: mokykite vaikus emocinio intelekto, pasitelkdami empatiją, kai vaikas nusiminęs. Pamėginkite pažvelgti į viską iš vaiko perspektyvos, ir tada įžodinkite jo jausmus, pavyzdžiui: „Tu labai pyksti!" arba „Tu atrodai liūdnas (-a)".

Suteikite saugumą: nepalikite vaiko vieno, kai jam sunku. Nusileiskite iki jo lygio - pritūpkite iki jo akių lygio arba tiesiog prisėskite šalia. Pasisiūlykite jį apkabinti ar paimti ant rankų. Jei vaikas nenori, kad jį apkabintumėte, paguoskite jį žodžiais: „Aš čia, tu saugus su mamyte". Nebauskite: yra daugybė patarimų, kaip elgtis, kai vaiką ištinka isterijos priepuolis. Dažniausiai patariama vaiką nubausti, trumpam palikus vieną ramioje saugioje vietoje.

UŽKIRSKITE KELIĄ PRIEPUOLIUI Ne visada įmanoma išvengti isterijos priepuolio, bet kartais galima užkirsti jam kelią arba sumažinti intensyvumą. Suteikite galimybę rinktis: visą dieną vaikui leisdami rinktis iš paprastų kasdienių dalykų, tuo pačiu leisite jam pajusti, kad ir jis kontroliuoja padėtį. Leiskite vaikui rinktis, ar jis valgys obuolį, ar bananą, ar eis pats, ar bus nešamas, ar rengsis žydrus marškinėlius, ar raudonus, ant stalo atneš šaukštą, ar puodelį, bus perrengiamas ant grindų, ar ant lovos.

Planuokite iš anksto: vieni vaikai yra lengvesnio būdo, o kitiems reikia daugiau išorinės paramos, kad išlaikytų pusiausvyrą. Įpraskite susiplanuoti iš anksto: pasirūpinkite užkandžiais, grįžkite namo iki pietų miego, venkite arba ribokite veiklą, kuri pernelyg stimuliuoja vaiką, duokite jam mažiau užduočių arba skirkite joms daugiau laiko. Pakeiskite aplinką: kritiškai apžiūrėkite savo namus ir įvertinkite, ar negalima būtų jų patobulinti, kad būtų kuo mažiau progų kovoti: į stalčius įmontuokite užraktus, palikite mažiau žaislų arba parūpinkite vaikui alternatyvų (stalčius su plastikiniais indais, televizoriaus pultelis be baterijų ir pan.)

Skatinkite savarankiškumą: maži vaikai dažnai sugeba daugiau, nei mes manome. Suteikite vaikui galimybę padėti jums namuose: išmesti nešvarias sauskelnes, nunešti nedūžtančius daiktus ant stalo arba „iššluoti" namus savo žaisline šluota. Nepersistenkite sakydami „Ne": kategoriškus draudimus pataupykite pavojingoms, rimtoms ar tikrai svarbioms situacijoms. Ieškokite kitų būdų nukreipti savo vaiką link tinkamesnės veiklos. „Sudėkime kaladėles į krepšį!" arba „Tai mamos parkeris, eime, surasime tavo spalvinimo pieštukus."

NEPAMIRŠKITE: Vaikas ožiuojasi ne todėl, kad nori jumis manipuliuoti. Jums gali atrodyti, kad vaikas ožiuojasi tyčia, kad jus nuliūdintų. Tačiau naujausi smegenų tyrimai parodo, kad tokio amžiaus vaikai dėl savo raidos ypatybių dar nesugeba manipuliuoti kitais savo elgesiu. Kai vaiką užlieja intensyvios emocijos, jis nesugeba jų suvaldyti, tad jos ir liejasi per kraštus - vaikas kandžiojasi, mušasi, spiegdamas krenta ant grindų. Intensyvios emocijos yra gyvenimo dalis. Išmokti jas suvaldyti ir suprasti, kur ribos, nėra lengva. Nemalonu, kai tau sako „Ne". Intensyvios vaiko emocinės reakcijos nereiškia, kad jis blogas. Jam tiesiog reikia jūsų pagalbos, kad suvaldytų šiuos intensyvius jausmus ir išmoktų sveikai reaguoti į nusivylimą ateityje.

Tai, kad vaikui isterijos priepuolis, nereiškia, kas jūs blogi tėvai. Taip pat nesate blogi tėvai, jei nustatote sveikas ribas, net jei jos ir išprovokuoja vaiko ožius. Jūsų pareiga - su empatija ir atjauta padėti vaikui ištverti šį nelengvą laikotarpį. Parodykite vaikui, kad intensyvūs jausmai yra normalu, ir nors jūs nustatote ribas, jūs taip pat suteikiate palaikymą ir užtikrinate saugumą, kai vaikui sunku.





PYKČIO PRIEPUOLIAI IR KITI 1,5 - 5 M. AMŽIAUS IŠŠŪKIAI

Rašėme, apie tėvų pykčio priežastis ir kaip susitvardyti – „Kodėl pykstame ant vaikų ir kaip susitvardyti?“. Šį kartą kalbame apie, pykčio priepuolius, kuriuos išgyvena mūsų mažieji + įvardiname kaip jiems padėti išmokti susivaldyti. Tiksliau kalbame ne tik apie pyktį, bet ir apie kitas emocijas ir jų raiškos būdus, kurie pradeda ryškėti ir visu savo gražumu „sužydi“ literatūroje mėgstamu vadinti „trečiųjų metų krizės“ laikotarpiu (1.5-4-5 metų amžius).

Nors viso labo tai tėra vaiko asmenybės saviraiškos ir ribų tyrinėjimo amžius, kai dar visai neseniai kūdikiu buvęs mažylis ima save pagaliau suvokti kaip atskirą, sąmoningą ir nepriklausomą asmenybę, tėvams šis periodas dažnai būna vienas iš didžiausių vaiko auginimo iššūkių. Ir jei tėvai ne iš karto, ar dar blogiau, taip ir nesupranta, kad jų mažylis yra išties savarankiška ir jiems nepriklausanti asmenybė, su kuria net ir nubrėžiant būtinas ribas, reikia elgtis kaip su pilnateisiu žmogumi, mažylis tą įrodinėja ir savo tiesos pripažinimą bei valią bando išsikovoti tokiais instrumentais, kokiais tokiame amžiuje ir su tokia dar labai nebrandžia smegenų veikla gali – prieštarauja, verkia, mušasi, kanda ir kelia pykčio bei isterijos priepuolius.


Pagrindinė taisyklė, kuri gali padėti išlaikyti šaltą protą net sudėtingiausiose šio tarpsnio (bet puikiai tinka ir gerokai vyresniems vaikams) situacijose – elgtis su savo vaiku kaip su suaugusiu žmogumi, tačiau nesitikėti iš jo suaugusio žmogaus veiksmų ir elgesio ir todėl niekada to elgesio nepriimti asmeniškai! Tai, kaip vaikai elgiasi priešindamiesi nustatytoms riboms, yra tik jų vystymosi fazės padarinys – 1.5-5 metų amžiaus vaiko priekinės skilties (atsakingos už mąstymą, planavimą, sprendimų priėmimą, dėmesį) smegenų dalis, dar yra labai nebrandi ir tik pradedanti vystytis, todėl jų emocijos yra daug stipresnės už jų kūną. Kitaip tariant, tokio amžiaus mažylis net jeigu ir supranta, kad apimtas emocijų elgiasi netinkamai, dėl smegenų nebrandumo, jis negali sustabdyti savo veiksmo ir priimti teisingo sprendimo.

Jis žino, kad negalima mušti draugo, kai šis neduoda žaislo, kad negalima mėtyti maisto ant žemės, jei nenori jo valgyti, kad jums skaudu, kai supykęs jus vadina negražiais žodžiais, tačiau jo impulsai, valdomi smegenų, nusprendžia kitaip… Labai gražiai, metaforiškai apie šią mažųjų būseną yra pasakiusi amerikietė raidos psichologė Alison Gopnik: „Norėčiau vieną savaitę dar kartą pažvelgti į pasaulį trimečio akimis. Tai palengvintų mano darbą. Bet ilgesnį laiką vargiai ištverčiau tuos intensyvius jausmus. Įsivaizduokite, kad jūs pirmą kartą lankotės Paryžiuje, dargi kenčiate dėl nelaimingos meilės, be to, ką tik surūkėte pakelį cigarečių ir išgėrėte tris puodelius stiprios kavos – štai ką reiškia būti mažu vaiku. Tai galime matyti iš smegenų tyrimų. Mane tokia būsena gerokai išvargintų.“

Ribų nustatymas – kokios ir kaip?

Kai vaikas pradeda tyrinėti pasaulį, dėl jo paties ir kitų saugumo labai svarbu tinkamai nubrėžti ribas. Liberalus auklėjimas, kai vaikui leidžiama viskas ir jo augimas paliekamas visiškai savieigai, yra toks pat žalingas kaip ir visiška vaiko kontrolė, kai neleidžiama rinktis beveik nieko, todėl kaip ir visur, taip ir nustatant ribas, idealus variantas yra aukso viduriukas. Kitaip tariant, nereikia persistengti nustatant nereikalingas ribas, tačiau nereikia varžytis ir drąsiai nustatyti tas, kurios yra iš tiesų būtinos – negali būti kompromisų, kai ribos reikalingos dėl pačių vaikų gyvybės ir sveikatos saugumo, kitų vaikų ir asmenų saugumo bei gerovės, tačiau būtina gerai apgalvoti tas, kurios labiau patogios mums, tėvams, nei reikalingos patiems vaikams. Vaikas, kuriam nenubrėžiamos jokios ribos, yra nesaugus ne tik fiziškai, bet toks jaučiasi ir psichologiškai – jam sunku susidoroti su atsakomybe, kad už visus savo sprendimus, jis atsakingas tik pats ir kas gali nutikti, jei savo pasirinkimais nueis per toli. Pavyzdžiui:
– Negalima derėtis su vaiku dėl išėmimo iš automobilinės kėdutės, kai automobilis važiuoja, kad ir kaip vaikas prieštarautų joje sėdėti, nes tai reali grėsmė jo gyvybei.
– Negalima pro pirštus žiūrėti, kaip jūsų vaikas muša kitą vaiką, nedavusį jam savo žaislo.
– Labai abejotina riba yra neleisti vaikui raustis apatiniame jam lengvai pasiekiamame spintos stalčiuje ar taškytis vandeniu vonioje.

Atmintyje yra labai įstrigęs atsiminimas, kai mama, atsivedusi 2 metų mažylį į vaikų žaidimo aikštelę draudė jam bėgioti, lipti čiuožyklos laiptais, šokinėti nuo gana neaukštų šaligatvio plytelių – gal ir galima suprasti mamos norą apsaugoti nuo sužeidimų ir tam tikra prasme nuo nepatogumų sau pačiai, bet atsivesti vaiką į žaidimų aikštelę ir neleisti pačiam daryti beveik nieko, vaikui reiškia visišką jo savivertės ir gebėjimų sumenkinimą, jau nekalbant apie įgūdžių formavimosi stabdymą.

Pirma meilė – paskui ribos

Tinkamos ribos svarbu, bet kaip jos nubrėžiamos – dar svarbiau!

Būtina atsispirti pagundai būti baudėjais, viršesniais ir įsakančiais. Pirmiausia vaikas turi jausti besąlyginę meilę, o tik po to – ribas. Kai vaikas mylimas besąlygiškai, mums ir patiems nustatyti ribas, net kai itin joms priešinamasi, yra kur kas paprasčiau ir jaučiamės užtikrintesni. Net ir nustatydami būtiną ribą, turime tą daryti empatiškai, atsižvelgiant į vaiką, išsamiai, jei prireiks net ir dešimt kartų, paaiškinant, kodėl tai būtina,  ir svarbiausia, kad vaikas suprastų, kad net ir kažko neleidžiant, mes vis tiek esame jo pusėje, suprantame, kaip jis jaučiasi ir jį mylime. Būtent paskutinis aspektas yra pats svarbiausias, nes ribų nustatymas yra neatsiejamas nuo priešinimosi joms ašaromis, klyksmais ar net muštynėmis – tačiau kaip tik tada vaikas turi būti kaip niekada tikras, kad jis yra mylimas ir toks, ne tik kai šypsosi ir yra laimingas, bet ir kai yra piktas, liūdnas ir pats nesusivokia savo jausmuose. Kai vaikas jaučia tėvų palaikymą, meilę ir supratimą, sutikti su jų nustatomomis ribomis tampa paprasčiau, nebelieka dvejonių, kad tai tikrai būtina ir daroma dėl jo paties gerovės.

Kaip ribas nustatyti išliekant besąlygiškai mylintiems?

Jei jau atsitiko (o tikrai atsitiks šimtus kartų!), kad brėžiant vieną ar kitą ribą, susilaukėte tikro mažylių (ir didesnių vaikų) emocijų „uragano“, žemiau pateiksiu esminius principus, kaip jį išgyventi greičiau ir produktyviau, t.y. kad vaikas net ir labiausiai stresinėje situacijoje jaustų jūsų besąlyginę meilę, empatiją ir supratimą. O kaip rodo pavyzdžiai, šie principai yra bendražmogiški, todėl gali pasitarnauti bendraujant ir su suaugusiais.

- Kalbėkite vaiko akių lygyje. Tai reiškia, kad turite pasilenkti, pritūpti ar prigulti. Akių kontaktas išties daro stebuklus!
– Ramus tonas. Kai šaukiate, ne tik mokote šaukti atgal, bet instinktyviai šaukiančiojo nenorima klausytis, blokuojama iš jo ateinanti informacija.
– Neignoruoti vaiko isterijos. Labai gaila, bet vis dar galima rasti nemažai literatūros su pasiūlymais vaiko isterijos priepuolį tiesiog ignoruoti ar net palikti vieną nusiraminti. Tai vienas iš blogiausių dalykų, ką galime padaryti vaikui, kuriam reikia pagalbos susitvarkyti su už jį patį stipresniais impulsais ir emocijomis – jam ne tik pačiam siaubingai sunku, bet ir atrodo, kad ir patiems mylimiausiems jo žmonėms jis nėra svarbus ir pagalbos jis jau iš niekur nesulauks. Įsivaizduokite save jo vietoje – jums nutiko kažkoks labai siaubingas dalykas, jums be galo liūdna, baugu, kankina baimė ir nežinomybė, jūs verkiate, o jūsų sutuoktinis, užuot jus apkabinęs ir paklausęs, kas nutiko ir kuo galėtų padėti, pasako jums: „eik nusiramink į vonią ir kai jau nurimsi (būsi linksma), tada pasikalbėsime“. Jausmas, švelniai tariant, klaikus, nors jums jau toli gražu ne 3 ir net ne 10 metų. Taigi, isterijos įkarštyje nebandykite vaikui kažko išaiškinti ar klausti, tai beprasmiška, viskas, ką tą akimirką galite padaryti, tai apkabinti vaiką, paimti jį į glėbį (jei vaikas leidžiasi) arba tiesiog pastovėti šalia, jei vaikas nenori būti apkabintas – jau vien būdami šalia ir reaguodami, parodysite vaikui, kad jis saugus ir mylimas.
– Vaiko jausmų pripažinimas. Aprimus audrai, galite pradėti kalbėtis su vaiku – visų pirma, pripažinkite vaiką ištikusią emociją, užjauskite jį ir, svarbiausia, parodykite, jog mylite jį vienodai stipriai net kai jis yra toks piktas/liūdnas/nelaimingas. Net jei ir neketinate pildyti jo noro (leisti peržengti ribą), būtinai kartu pasvajokite – nustebsite, kaip tai veikia vaikus! „Suprantu, kaip tau dabar liūdna, nes norėjai dar žiūrėti filmuką, bet jau laikas eiti miegoti. Būtų smagu, jei televizorius visai nekenktų akytėms ir nereiktų niekad miegoti, turbūt norėtum, kad žiūrėtumėm jį visą naktį ir dieną be sustojimo, ar ne?“. Suaugusį tikriausiai erzintų toks nerealus scenarijus įkarščio akimirką, tačiau šimtus kartų esu šį pasvajojimo būdą išbandžiusi su savo dukrele ir jis beveik visada stebuklingai veikia – ji pritaria ir dar prideda nuo savęs, ką darytų, jei būtų galima ir taip besvajojant nė nepajunta, kaip emocija yra išgyvenama ir nuslūgsta. Juk ir jums patiems kur kas smagiau būtų iš savo sutuoktinio į jūsų svajonę atitrūkti nuo namų sulaukti tokio atsakymo: „Taip, tikrai įsivaizduoju, kaip tau būtų smagu porą dienų vienai pasilepinti SPA malonumais, grįžtum visa pailsėjusi ir laiminga, kai tik vaikai bent truputėlį ūgtels, tikrai galėsi tą padaryti, aš už!“ negu štai tokio: „Ką dar prisisvaigsi? Kiek kartų dar reiks kartoti, kad aš vienas su dviem vaikais tikrai nesusitvarkysiu! Net nesvajok!“.
– Leisti emociją – drauskite veiksmą. Niekada nedrauskite vaiko emocijos – ją jis privalo išgyventi, nes nuslopinta ir užgniaužta, ji vis tiek anksčiau ar vėliau prasiverš, tik jau triguba jėga, ar dar blogiau – ligos ar negalavimo forma. Neleiskite savo elgesiu ir žodžiais vaikui blogai jaustis dėl jo emocijų, nevertinkite jų („Nebūk surūgėlis, nepyk, neverk, neliūdėk, ko čia cypi, berniukai neverkia ir t.t.“ ) – visos emocijos yra būtinos, jas išgyventi ir pažinti būtina, viskas, ką galima drausti, yra netinkama emocijos išraiška (veiksmas). „Suprantu, kad labai supykai, jog išjungiau televizorių, tu taip mėgsti šiuos filmukus, tačiau mušti manęs neleisiu, man skauda. Tu moki kalbėti ir gali man pasakyti, kad pyksti (arba: „jei labai pikta, gali padaužyti pagalvę – ji minkštas daiktas ir jai neskauda)“. Labai daug kur galima rasti patarimą ir daugelis tėvų plačiai taiko dėmesio nukreipimo būdą, kaip vieną efektyviausių nuslopinti isteriją, tačiau būtent ką šis būdas ir daro – tai tik slopina emociją, o ne leidžia ją išgyventi bei išmokti, kaip jai ištikus elgtis. Be to, tai menkina ir vaiko savivertę – negi aš toks nesvarbus, kad į mano liūdesį niekas rimtai nežiūri? Kaip jaustumėtės jūs, jeigu skaudžiai užsigavus ar labai dėl kažko liūdint, jus imtų metyti į viršų ir kutenti, kad prasijuoktumėte? Todėl verčiau apsišarvuokite kantrybe ir neikite šiuo lengviausiu jums keliu – pamokos kurias įdiegsite išmokydami išgyventi emociją ir su ja susitvarkyti, tikrai to vertos.
– Leisti verkti. „Šššššššš“ tėvams, auginantiems vaikus yra tarsi refleksas, vos išgirdus verkiant vaiką. Taip, vaiką mes gal ir nuraminame, tačiau į verkimą reiktų žiūrėti ne kaip į priežastį, kurią reikia slopinti, o kaip į tam tikrą savigydos būdą, juk verkimas – tai tinkama liūdesio, pykčio, įsiūčio išgyvenimo forma. Čia tas pats kaip ir su temperatūra sergant – juk ne pati temperatūra yra ligos priežastis, o tik simptomas, parodantis apie ligą ir kartu ją gydantis. Tačiau kaip ir su temperatūra – kai ji tampa labai aukšta, ją mažinti reikia, taip ir su verkimu. Tačiau dažniausiai tėvai net ir mažiausią verkimą iš karto bando nuslopinti, neretai dar ir pridėdami: „neverk, VISKAS GERAI“. Tėvai tarsi jaučia pareigą visada vaikams užtikrinti linksmą ir laimingą aplinką, tarsi vaikams nevalia jaustis blogai – bet juk mes gyvename ne fantazijų burbule, aplink pilna įvairiausių emocijų, ir visi turi teisę jas pažinti, jausti, išgyventi ir, jei norisi, jas išverkti. Pastebėkite, kaip greitai vaikas atsikrato emocijos (taip pat ir per dieną patirto streso, neigiamų įspūdžių), kai ją išverkia – vieną minutę jis verkia, kitą jau viską išgyvenęs bėga linksmas žaisti. Ir tai ne apsimestinumas – verkimas yra puiki terapinė priemonė.
– Neginčyti emocijos. Pasakydami „Neverk, VISKAS gerai“, „Ko gi čia dabar bijai, NĖRA čia KO“ ginčijate tai, ką vaikas jaučia! Jeigu vaikas verkia, vadinasi, jam NĖRA GERAI, nes iš gerumo mes neverkiame, ar bent jau tikrai ne taip pat, kaip iš liūdesio, skausmo, pykčio ar baimės. Jums gal ir nieko tokio, kad nulūžo kibirėlio rankena benešant smėlį, o jūsų dvimečiui tai visai arti pasaulio pabaigos, todėl jam šiuo metu tikrai ne viskas gerai. Arba dar blogiau, kai vaikui liepiate nebijoti to, ko jis bijo – jeigu galėtume tiesiog pirštų spragtelėjimu arba paprasčiausiu pasakymu „nebijau“ atsikratyti baimių, visų suaugusiųjų gyvenimas taptų gerokai lengvesnis, tačiau negalime, o į vaikų baimes žiūrėti rimtai kažkodėl nesinori. Vaikai tokiu atveju, visų pirma, jaučiasi nesuprasti ir sumenkusios savivertės (jei čia viskas gerai, jei čia nėra ko bijoti, o man baisu, tai aš nenormalus, bailys, žioplys ir t.t.). Užuot bandę įtikinti vaiką, kad jis nejaučia to, ką jaučia, tiesiog pripažįstame ir parodome, jog suprantame: „Suprantu, kaip tau baisu eiti pas gydytoją skiepytis, net ir man, suaugusiai, tai nėra malonu, visi mes kartais bijome, bet juk supranti, kad tai būtina ir kad darome tai dėl tavo sveikatos. Tai truks tik akimirką, tu galėsi sėdėti man ant kelių ir laikyti mano ranką, aš būsiu šalia, kol tave paskiepys, o paskui keliausime ledų.“ Arba „Matau, kaip tau liūdna, kad sulūžo tavo mėgiamiausias kibirėlis, kaip manai, gal dar galime jį pataisyti? Galbūt galėtume jį suklijuoti, eime paieškoti klijų ir pabandysime“.
– Negąsdinti vaiko. Turbūt visi jeigu ne patys patyrę, tai tikrai esate girdėję, kai viešose vietose, prekybos centruose, vyresnio amžiaus „tetos ir dėdės“ „padeda“ mamoms spręsti iškilusią isteriją, pasisiūlydami „tą blogą, mamos neklausantį vaiką pasiimti pas save“ arba patys tėvai pasisiūlo „atiduoti“ ar grasina paliksiantys jį čia vieną. Dažnai tai būna labai veiksminga – vaikas iš karto nurimsta ir bėga prie mamos. Tačiau šis nusiraminimas ne tik kad emocijos užslopinimas, bet dar ir vaiko saugumo pamatų susvyravimas. Vaikas besąlygiškai tiki, kad jūs tikrai jį ir atiduotumėte, ir paliktumėte, todėl vietoj vienos emocijos (pvz., pykčio, kad nenupirkote saldainių), jis dabar savyje slopina dvi – nerimą ir baimę dėl savo saugumo. Atsitikus tokiam atvejui, kaip galima ramiau atsisakykite tokios „pagalbos“, o vaikui pasakykite, kad tikrai jo niekam neatiduosite ir be jo niekur nevažiuosite, bet jeigu jis nesikels nuo žemės, dabar pat baigsite apsipirkinėjimą ir keliausite namo.
– Leisti vaikui rinktis. Kai vaikui leidžiate rinktis, jis jaučiasi galintis spręsti, galintis reikšti savo valią, o tada ir priešintis nebelieka reikalo. Tik, aišku, vienas niuansas – rinktis turite leisti iš tokių alternatyvų, kai bet kuri iš jų jums bus priimtina. Kai vaikas visomis išgalėmis prieštarauja eiti miegoti ir verkia, leidžiate rinktis ne tai ar jis eis miegoti, ar ne, o tarkime kaip tai darys, su kokia pižama ir pan.: „Matau, kad dar nori žiūrėti filmukus, bet jau laikas miegoti, kad galėtum pailsėti. Tai kaip bėgsi į miegamąjį – pats ar man ant pečių/kokią pižamą šiandien vilksiesi – su dinozaurais ar mašinytėmis?“.
– Išklausyti vaiką. Kartais mums atrodo, kad mes žinome, kodėl vaikas supyko, nuliūdo ir pan., bet iš tiesų, galime nustebti išklausius tikrąją priežastį. Pavyzdžiui, labai dažnai tokio amžiaus vaikai prekybos centre pribėga prie kokio nors jų dėmesį patraukusio žaislo ar daikto ir dar jam nieko nespėjus pasakyti, mes jau aiškiname, kad tikrai nepirksime. Taip iškart suerziname vaiką, nors iš tiesų, jis net ir nebūtų to prašęs, tiesiog norėjo apžiūrėti, o pradėjus jam verkti dėl susierzinimo, pasidarome išvadas, kad dėl to, jog nepirkome. Lygiai tas pats, kai nutraukiame vaiką vidury sakinio, manydami, kad žinome, ką jis nori pasakyti ar paprašyti – leiskime pabaigti iki galo, o jau tada, pagal situaciją surasime išeitį. Ne tik klausykime, bet ir girdėkime, ką vaikas sako – tada sprendimai išsirutulioja savaime.
– Ribų laikymosi nuoseklumas. Vienas opiausių ir sudėtingiausių punktų, nes būna tikrai daugybė objektyvių ir subjektyvių priežasčių, kada norisi leisti nubrėžtą ribą peržengti ir nedrausti (pvz., skauda galva ir neturite kantrybės atlaikyti atkaklaus zirzimo ir prašymo, turite svečių ir norite jiems skirti daugiau dėmesio, turite skubaus darbo namuose ir t.t.). Tačiau kiekvieną kartą, kai toks noras kils, tikrai pagalvokite, ar verta – kartą leidus peržengti ribą, ramybės neturėsite ilgai ir vaikas šio peržengimo ateityje reikalaus dažniau ir vis atkakliau (juk kartą pavyko, vadinasi, tik įtikinėjimo stiprumas lemia, gausiu, ar ne). Tas pats vyksta, jei nustatydami ribas patys abejojate dėl jų būtinumo – net jei tai sakote įtikimu balsu, vaikas intuityviai jaučia, kad dvejojate, todėl reikalaus iki pergalės. Jei esate tikri, kad ši riba būtina – nustatykite ją tvirtai, neginčijamai ir neleiskite jos sulaužyti „tik kartais“. Ir to turi laikytis abu sutuoktiniai – todėl jei mama nepritaria tėčio nustatytai ribai ir atvirkščiai, geriau aptarkite tai kartu prieš ją nustatant, o ne taikykite dvigubus standartus, kurie į vaiko gyvenimą įveda tik daug sumaišties ir nesaugumo.

Taigi, tėvai yra suaugę ir gali patys valdyti (ar bent to mokytis) savo jausmus ir emocijas, tuo tarpu vaikai, ypač 1.5-5 metų amžiaus, ne tik, kad nemoka, bet dar ne visai gali ir fiziologiškai. Todėl mažiausiai ką dėl jų galime padaryti – suprasti, užjausti, leisti jaustis besąlygiškai mylimiems ir tokioje būsenoje visiškai išgyventi savo pyktį bei kitas emocijas.




LAIMINGAS VAIKAS - LAIMINGA ŠEIMA

Kad vaikas augtu laimingas savo seimoje, reikia tiek nedaug, o tevai gali padaryti tiek daug, jeigu tik zinos penkias,,stebuklingas" taisykes:    :)

1.Leiskite vaikui pasirinkti.

Tevai turetu pasirupinti, kad ir visai mazi vaikai galetu pareiksti savo nuomone kai kuriais klausimais.

2.Puoselekite siltus santykius.

3.Skatinkite dometis daugybe dalyku.

4.Mokykite atsparumo.

Ismokyti isreiksti pykti, ismokyti adekvacei priimti pralaimejima, moketi dziaugtis savo sekmemis, neuzgaunant kito zmogaus jausmu.

5.Susikurti seimoje laiminga atmosfera.

,,Laimingas vaikas-laiminga seima.

ARBA: Meiles niekada nebuna per daug :)




GERAS AUKLĖJIMAS ATNEŠA DIDESNĘ LAIMĘ


Geras auklėjimas atneša didesnę laimę Žavingiausi santykiai būna su vaikais, kurie remiasi sąžiningumu, artumu ir pasitikėjimu vieni kitais. Tokių santykių gali pasiekti kiekvieni tėvai. Dažniausiai tinkami santykiai tarp vaikų ir tėvų ateina dar nuo senelių laikų.

Dauguma tėvų jaučiasi bejėgiai kai kalbama apie džiaugsmingų santykių su savo vaiku sukūrimą. Motinos taip pat dažnai jaučiasi kaip nieko negalinčios padaryti kovojant su savo vaikais.

Vietoj pasitikėjimo ir artumo šeimos dažnai patiria gilų pasipiktinimą vieni kitais, ypač vaikų paauglystės metu. Tuo laikotarpiu vaikai daugiau sužino apie tikruosius tėvų jausmus.

Labai dažnai pasitaiko kai geri vaikų santykiai su motinomis, atskiria juos nuo tėvų. Todėl, šiame straipsnyje pateiksime kaip auklėti vaikus tampant laiminga šeima.

Mes jums pažadame bendromis jėgomis to pasiekti. Tik jūs turite atminti, kad viskas vyksta neatsitiktinai. Tėvai turi imtis sąmoningo ryšių plėtojimo bei begaliniu noru pasidalinti pasitikėjimu, sąžiningumu, meile ir džiaugsmu bendrai šeimoje.

To siekti pradėkite jau šiandien. Šie glaudžiai puikūs santykiai prasideda emociniu pamatu nuo vaiko gimimo ir tęsiasi toliau visą jo gyvenimą.

Žemiau pateikiami keturi trumpi patarimai, kurie suteiks jums galimybę pasidalinti džiaugsmu ir meile, būtent tuo ko labiausiai reikia jūsų vaikui. Šie patarimai padės išlaikyti glaudžius santykius šeimoje.

1. Padarykite savo emocinį ryšį su savo vaiku kaip vienu iš jūsų prioritetu. Nieko daugiau nereikia, tik teigiamos įtakos jūsų santykiams ir jūsų vaiko sėkmingas ir džiaugsmingas gyvenimas garantuotas.

Kai dalijatės teigiamu emociniu ryšiu darote didžiulį teigiamą poveikį savo vaiko gyvenimui. Jis norės būti su jumis, net jei jis yra paauglys ar suaugęs. Jis pasitikės jumis ir lauks jūsų nurodymų kai jų labiausiai reiks. Kai dirbsite visi iš vien sąžiningai ir kartu, tapsite patikima šeima.

2. Supraskite kas vyksta su jūsų vaiko emocijomis. Pernelyg dažnai tėvai mano, kad vaikui yra viskas gerai. Tik vėliau paaiškėja, kad paauglystėje ar pilnametystėje jis jautė tėvų dėmesio stoką.

Tai yra vienas iš didžiausių iššūkių tėvams. Mes nežinome apie visas jų emocijas ir kaip sukurti autentiškus, pasitikėjimu grindžiamus santykius su savo vaikais arba sutuoktiniu. Turėdamas šią informaciją jūs turėsite labai teigiamą poveikį savo vaikui.

3. Žavėkitės savo vaiko unikalumu, koks jis yra nuostabus žmogus. Susižavėjimas ir padėka padeda jausmų klestėjimui.

4. Sąžiningumas yra visada geriausia politika. Be to, jūsų vaikas tai žinodamas visada jumis pasitikės. Tarpusavio pasitikėjimas ir pagarba yra tvirčiausi pamatai, kurie gali sukurti palankius santykius tarp vaikų ir tėvų.

Nors glaudžius ryšius kurti reikia nuo pat gimimo, tai niekada netampa per vėlu. Tokius santykius su vaiku jūs taip pat galite turėti. Gyvenimas visuomet leis atlikti pakeitimus susiduriant su naujomis galimybėmis ir iššūkiais. Vienintelis būdas atnaujinti ir sustiprinti ryšį su savo vaiku, bet kokiame amžiuje yra sąžiningumas, atviras pasitikėjimas, santykiai grįsti meile. Svarbiausia, emocinis vientisumas.

Jei norite gauti daugiau harmonijos su savo vaiku ir dabar, ir ateityje kurkite džiaugsmingus emocinius pamatus su savo vaiku jau nuo šiandien. Tai niekada nebūna per vėlu pradėti, nesvarbu kiek metų jūsų vaikui.
Back to content | Back to main menu