STRAIPSNIAI - Šeimosgyvenimas

Go to content

Main menu:

Kaip išlaikyti darnius santykius?

Didžiausias iššūkis yra ne atsidurti santykiuose, o juos išlaikyti sveikus, stabilius ir darnius. Meilė, abipusė pagarba, prisirišimas, pasitikėjimas, vienas kito palaikymas, rūpinimasis vienas kitu, ištikimybė, emocinis ir fizinis artumas yra būtini sveikiems santykiams. Tačiau kiekvienuose santykiuose pasitaiko ne tik pakilimų, bet ir nuokalnių, ne tik „drugelių pilve“, bet ir konfliktų, ne tik mėnulį siekiančių jausmų, bet ir dramų. Sėkmingiems santykiams vien meilės neužtenka, reikia įdėti darbo. Ką kiekvienas iš partnerių gali daryti, kad santykiai išliktų kiek įmanoma darnūs?

Džiuginkite smulkmenomis
Gyvenimas susideda iš smulkmenų ir meilė – ne išimtis. Norint stiprinti santykius nebūtini kraštutiniai romantiški „žygdarbiai“. Juk tūkstančiu rožių kiekvieną rytą mylimosios nestebinsite – nepraktiška, brangu, mylimoji jų neturės kur pamerkti, o, galų gale, po dešimties pakartojimų rožėmis išklotas kambarys galiausiai ir nusibos. Priešingai nei galėtų atrodyti, santykius labiausiai stiprina ne vienkartiniai ir perdėtai kraštutiniai meilės „įrodymai“, o kasdienis rūpestis ir „maži“ dalykai. Mokslininkė, pozityviosios psichologijos atstovė Sonja Lyubomirsky savo knygoje „Mitai apie laimę. Kaip džiaugtis gyvenimu“ siūlo santykių su sutuoktiniu stiprinimą pirmiausia pradėti nuo labai paprasto dalyko – kas rytą savęs paklausti: „Ką šiandien per penkias minutes galėčiau padaryti, kad mano antrosios pusės gyvenimas būtų geresnis?“. Pasak S. Lyubomirsky, tyrimai rodo, kad santykių laimę gali paveikti labai paprasti veiksmai, pvz., smagiai papasakotas paprastas nutikimas, kažko asmeniško apie save atskleidimas (pvz., iki tol nepasakotas vaikystės prisiminimas), šypsena ir mylintis žvilgsnis, atidus antrosios pusės išklausymas ir t.t. Svarbu, kad džiugūs momentai viršytų neigiamus santykiu 3 su 1 (o idealiu atveju džiugių momentų turėtų būti penkis kartus daugiau nei neigiamų). Tačiau tai nereiškia, kad santykius išgelbės ar palaikys vien pozityvumas: problemos turi būti ne maskuojamos po apsimestiniu pozityvumu, o pastebimos, įvardijamos ir sprendžiamos.

Būkite vienas kito „geresnioji pusė“
Savo darbe labai dažnai išgirstu klausimą: „kaip man pakeisti savo vyrą/žmoną, kad jis/ji būtų geresnis(-ė)?“. Taip, tokį klausimą kartais užduoda žmonės iš labai sudėtingų santykių su komplikuotais ar net smurtaujančiais partneriais, tačiau neretai būna ir taip, kad santykiai – visiškai sveiki, tik norisi juos „pagerinti“ patobulinant savo antrą pusę. Ir vienu, ir kitu atveju pokyčius vertėtų pradėti nuo savęs (tiesa, jei antroji pusė – žalojanti, tai pokyčiai gali būti iniciatyvos trauktis iš santykių ėmimasis). Norint darnių santykių verta ne tik kažko tikėtis iš savo antrosios pusės, bet ir pasistengti pačiam (ar pačiai) būti tokiu(-ia) partneriu(-e), su kuriuo(-ia) gera būti. Nežinau, ar kam norėtųsi apie save išgirsti „ai, jis bent negeria ir nesimuša“ arba „na, ji bent jau ne barakuda“. Tad stenkitės, mylėkite, gerbkite, palaikykite savo antrąją pusę, skatinkite tobulėti, džiaukitės jo/jos sėkmėmis, prisiimkite atsakomybę už savo klaidas, domėkitės, klauskite, kaip praėjo diena, atneškite kavos ar arbatos į lovą, nemanipuliuokite, nežaiskite galios žaidimų, nepavydėkite, nekontroliuokite, nekaltinkite… Tikimybė rasti savo antrąją sielos puselę yra tokia menka, kad radus žmogų, kuris įneša į jūsų gyvenimą džiaugsmo ir šviesos, tikrai verta pasistengti ir dėl to žmogaus, ir dėl santykių.

Nepasiduokite rutinai
Žmogaus smegenys yra sukurtos taip, kad jas nuolat masina ir vilioja naujovės. Susiduriant su naujais dalykais išsiskiria tam tikras neuromediatorius, vadinamas dopaminu. Ši cheminė medžiaga smegenims svarbi motyvacijai, malonumo jutimui, dopaminas smegenims suteikia „apdovanojimo“ jausmą. Santykių pradžioje smegenys tiesiog verda malonumą teikiančių hormonų kokteilyje (šalia dopamino skiriasi ir daug kitų pastenkinimą, prieraišumą, lytinį potraukį skatinančių medžiagų), tačiau laikui bėgant naujumo pojūtis iš santykių ima nykti. Antroji pusė ima mažiau dominti ir mažiau traukti, atsiranda rutinos pojūtis, o jei šalia to dar atsiranda santykių problemų, tai vienas iš partnerių gali „naujovių“ pradėti dairytis eidamas(-a) „į kairę“. Savaime suprantama, ne visi santykiai baigiasi neištikimybe, kai kurie tiesiog nutrūksta, o kai kurie išlieka, bet tampa pilkesni ir nykesni. Dėl to norint išlaikyti nors dalį pirmųjų santykių metų „žiežirbų“ sveika yra santykius „atšviežinti“ naujais potyriais – kelionėmis, bendrais nuotykiais, naujomis veiklomis kartu, nedidelėmis maloniomis staigmenomis vienas kitam, galų gale, nauja šukuosena ar nauju augintiniu. Smegenims ne taip jau svarbu, iš kokių jos naujovių bus „pastimuliuotos“, svarbu, kad tai vyktų drauge ir partneriai turėtų galimybę nuolat patirti kažką netikėto kartu ir nuolat vienas apie kitą atrastų naujų, smalsumą žadinančių dalykų.

Išlaikykite buvimo kartu ir atskirai balansą
Naivu tikėtis, kad VISĄ LAIKĄ būsite su savo antrąja puse, turėsite vien bendrus draugus, o per giminės susitikimą susieis ne tik vieno, bet ir jūsų abiejų giminės. Iš kitos pusės, neturint su antrąja puse nieko bendro, ilgainiui gali atsirasti sunkumų bendraujant: vienas norės kalbėti apie naujausią super-kompiuterio modelį, kitas – apie užvakar lankytą baldų parodą (ir gerai, jei vienas kito temos yra įdomios ir suprantamos!), vienas norės į kalnus, kitas – į poilsinę kelionę Turkijos viešbutyje, vienam dirbant kitas ilsėsis ir atvirkščiai… Neleidžiant laiko kartu sunku sukurti bendrus prisiminimus, kurie itin svarbūs santykių palaikymui, be to, gali atsirasti jausmas, kad esate nutolę, svetimi vienas kitam, „kambariokai“, o ne pora. Tad labai sveika yra išlaikyti aukso vidurį tarp visiškos atskirties ir visiško susiliejimo: palaikyti vienas kito pomėgius, bet nepamiršti vienas kitu domėtis; neversti vienas kito daryti, ko kitas nenori, bet ir paieškoti veiklų, nuotykių ir pramogų, kurie patrauklūs abiem; kartkartėmis „pailsėti“ vienas nuo kito, bet ir atrasti laiko ilsėtis kartu nuo likusio pasaulio.

Palaikykite fizinį artumą
Romantiškoji meilė yra ne tik dvasinė, bet ir kūniška. Yra žmonių, kurie įsivaizduoja, kad tikra meilė – tai aistringas seksas kuo daugiau kartų per savaitę. Tačiau toks įsivaizdavimas neapima ne tik kad visų meilės atspalvių (meilė juk susideda ne tik iš geismo, bet ir draugystės, įsipareigojimo, noro būti kartu ir t.t.), bet ir visų kūniškumo spalvų. Visų pirma, kiek seksas bebūtų svarbus santykiuose, kur, kada ir kiek mylėtis yra kiekvienos poros reikalas, labai priklausantis nuo poroje esančių žmonių poreikių, temperamento ir biologijos. Kitaip tariant, mylėtis „dažniau“ dar nebūtinai reiškia stipresnę meilę, tačiau mylėtis „kokybiškai ir rūpinantis vienas kito poreikiais“ yra darnių santykių ženklas. Antra, šalia sekso santykiuose taip pat yra ypatingai svarbūs bučiniai, prisilietimai ir apsikabinimai. Liečiantis, glamonėjantis, masažuojant vienas kitą išsiskiria prieraišumo hormonas oksitocinas, smegenis „užbombarduoja“ malonumo hormonai, atsipalaiduoja kūnas, stiprėja poreikis vienas kitu rūpintis ir intensyvėja tarpusavio ryšys. Mitas, kad šiltų prisilietimų ir apsikabinimų reikia tik moterims – to reikia ir vyrams. Tad negailėkite skirti laiko fiziniam artumui, nes jis „atsipirks“ su kaupu.

Spręskite iškilusias problemas
Savaime suprantama, kiekvienuose santykiuose pasitaiko sunkumų, konfliktų, pasibarimų, balso pakėlimų ir nuomonių nesutapimų. Nesutarimų priežastimi tampa nepriimtini partnerio įpročiai (klasikinis pavyzdys – tvarkos „įsivaizdavimo“ skirtumai), vaikų auklėjimo rūpesčiai, skirtingi poreikiai leisti laisvalaikį, skirtingas lūkestis, kiek antroji pusė gali leisti ar neleisti sau flirtuoti (ar draugiškai bendrauti) su priešinga lytimi, ilgos darbo valandos, finansiniai klausimai… sąrašą galima tęsti ir tęsti. Darniuose santykiuose iškylantys nesutarimai visų pirma nėra ignoruojami, antra – jie sprendžiami, bet ne su agresija, manipuliacijomis, kaltinimais, „galios žaidimais“ ar niekaip nepasibaigiančiais nekalbadieniais, o kartu ieškant bendrų, abiem pusėms priimtinų sprendimų. Jei porai trūksta gebėjimo išgirsti vienas kitą, įsiklausyti, pagarbiu būdu išreikšti savo norus, lūkesčius ir argumentus bei galiausiai atrasti abiem tinkančią išeitį, verta kreiptis į porų terapiją. Na, ar bent jau paskaityti vieną kitą efektyvios komunikacijos knygą (ar straipsnį) ir pamėginti kažką pritaikyti praktiškai.
Kai vyrui reikia daugiau...

Kad vyrams kartais reikia daugiau sekso – nieko nestebina. Ypač jei vyras jaunas ir jo žmona savo poreikiais nuo jo atsilieka. Jauni vyrai yra apskritai seksualesni už jaunas moteris ir moterys kartais pagal juos sprendžia apie vyrų giminę apskritai: jiems tik vienas galvoje. Tačiau tai, kad vyrams reikia daugiau meilės - moterims vis dar naujovė.

Tačiau vyras ir nelabai skuba įtikinti moters, kad yra reiklus meilei ir švelnumui.
Kad moteris nepamanytų, jog jis nevyriškas. Pasako tik tada, kai: jis apskritai jaučiasi moters apleistas ir nemylimas; kai moteris susižavi kitu; kai moteris išeina mokytis; kai ji išvažiuoja kur nors; kai gimsta vaikai ir moteris jiems atiduoda savo laiką;
Taip. Tuomet vyras nuleidęs akis murma: “man atrodo… khm… kad tu manęs… šitai… nelabai… na… supranti… myli“.
Moteriai tai būna naujiena. Ne, tai jai atrodo, kad vyras jos… nelabai. Tai ji turi teisę reikalauti, kad vyras daugiau jai švelnių žodžių sakytų, kad prisimintų vestuvių metines, kad padėtų su vaikais susitvarkyti. Tai ji jam seniausiai aukojasi! O jis – tas, kuris po darbo užsiima tik televizoriumi, žurnalu ir kompiuteriu, jis dar drįsta priekaištauti! Moteris gali pasipiktinti. Tačiau, kadangi iš vyro lūpų pasigirdo užuomina apie jausmus, o tai tokia reta proga, tad moteris laiku sustoja. Ne, šį kartą ji nepasipiktins, o paklausys, ką vyras pasakys toliau. Vietoje kandaus: “ir įdomu, kas gi pirmas turėtų skųstis?“- ji suvaldo save ir kiek įmanoma ramiau prašo: “paaiškink“.
Vyras nelabai žino, ką pasakyti. Jo psichika sukurta problemoms spręsti, o ne jas aptarinėti. Jis visas nukreiptas į paprastų techninių problemų sprendimą. Todėl jis viską bando supaprastinti ir duoda žmonai trumpus telegrafinius atsakymus: tau rūpi tik vaikai; tu niekad manęs nemylėjai; tu šoki pagal savo mamos dūdelę; tave nuteikė prieš mane tavo giminė; aš tavęs seksualiai netenkinu… (šioje vietoje moteris bando įsiterpti: “na, ne visada, o tik kai.., „)- bet vyras tęsia: tu esi karjeros moteris- nes Ožiaragis; aš tau per mažai uždirbu; ir apskritai nieko čia nepadarysi, nes dar mano motina sakė…

Vyras kalba trumpai, tačiau tai nereiškia, jog jis padeda ant visko kryžių. Sielos gilumoje jis tikisi, kad moteris padarys stebuklą. Ji akimirksniu jį supras ir ims elgtis kitaip. Vyrai žiūri į moteris kiek mitologiškai – kaip į sudėtingesnes, mažiau nusakomas ir nelabai valdomas būtybes. Na, panašiai kaip automechanikas žiūrėtų į servisą atvežtą skraidančią lėkštę. Todėl jis moters nesitiki labai suprasti. O tikisi iš jos stebuklo.

Kaip moteris gali į tai reaguoti ?
Mes galime išskirti tris reakcijas priklausomai nuo moters psichologinio pasiruošimo. Dažna psichologiškai nepasiruošusi moteris reaguoja emocijomis. Ji pakelia balso toną ir išvardija visas savo ankščiau minėtas pretenzijas. Bėda ta, kad vyras iš karto nustoja ją suprasti. Pakeltas moters balso tonas – kaltinimo ženklas – pakankamai stirpus signalas, kuris išjungtų vyro analitinį mąstymą. Jis girdi žviegiantį balsą ir nesuvokia tūrinio. Todėl patyrę vyrai šioje vietoje tiesiog nueina į transo būseną, užsidengia žurnalu, ir mechaniškai lygiais intervalais atsako: „tai… taip… aha… „. Taip jis reaguotų į stiprų vėją, lietų, krūšą .

Rėkianti moteris vyrui – ne pašnekovė, o gamtos stichija.
Kita galima moters reakcija – susijaudinimas . Moteris nieko nesakydama įeina į impulsyvaus veiklumo būseną. Ima judėti ratais po kambarį, žiūrėdama į visas puses. Ji laisto gėles, plauna indus, ruošia vaikams mišinuką, pataiso kreivai kabančius paveikslus ir viską tuo pat metu! Vyras negirdėdamas pakelto balso supranta, kad jam nereikia gintis, ir nustebęs žiūri į žmonos judesius. Neužilgo jam ima svaigti galvą ir prasideda jūros liga. Sunkesniais atvejais jis bėga vemti į tualetą. Tuomet žmona aprimsta ir paduoda jam stiklinę vandens. Kaip bebūtų keistą, šis paprastas gestas nuramina dažną vyrą. Jei dar po to žmona jam atneša arbatos ir paguldo į lovą, murmėdama: “tu pavargai, tu taip pavargai“,- jis užmiega kūdikio miegu. Jam daugiau nieko ir nereikėjo. Keista, bet tai tiesa. Vyro pasąmonė atpažįsta moteryje mamą.

Rūpestinga moteris vyrui ir yra mylinti moteris.
Trečia galima moters reakcija reikalauja įpatingos savidisciplinos ir ilgametės praktikos. Tinka joga, dzen – meditacija, Ošo meditacija, blogiausiu atveju – įvaldyta autogeninė treniruotė ir teatrinė savihipnozė – Stanislavskio sistema. Kas pamiršo, priminsiu, kad pagal Stanislavskio sitemą aktorė turi ne vaidinti savo personažą, bet tapti juo iš tikrųjų. Todėl iš karto atmeskime primityvų apsimetimą ir svogūno pagalbą. Moteris įdėmiai stebi nusiminusį, murmantį apie meilę vyrą ir… po trūputį ima pati nusiminti. Ji giliai persismelkia apleisto, palikto vaiko emocija, kurią demonstruoja vyras. Ji nuleidžia akis, susigužia ir laukia, kol ją apims saldus noras paverkti. Neužilgo jos akys prisipildo ašarų. Ji ima kukčioti, o toliau jau negali sustoti. Vyras pasimeta: jis įpratęs atremti agresiją, tačiau nežino, ką daryti su moters ašaromis. Vyrai apskritai nežino, ką su jomis daryti. O štai moterys – nežinia iš kur, bet žino. Pasimetęs vyras jaučia tik vieną – moterį reikia kažkaip paguosti. Jis bando žmoną apkabinti, o ji atstumia jo ranką. Jis paduoda žmonai servetelę – ji ją priima, bet pasako, kad ši netinka. Jis bando pasakyti moteriai, kad pats ją myli. Šioje vietoje moteris trumpam nustoja verkti ir paklausia: ar tikrai?
Štai čia jau prasideda pažįstama pora. Moteris, kurią reikia įtikinti savo meile ir vyras, kuris bando tai padaryti. Scenarijus pažįstamas ir turintis gerą pabaigą – moteris galų gale tarsi tuo ir patiki. Tam kartui. Vyras būna patenkintas. Jo pasąmonė atpažino moteryje mergaitę.

Verkianti moteris vyrui – nuraminimo ieškanti mergaitė.
Tačiau, pasakysite jūs, ar tai nėra kažkokia vaidyba ir maipuliavimas? Ar nėra būdų nuošrdžiai ir atvirai pasišnekėti apie nykstančią meilę , apie realias pretenzijas, apie tai, kas gi iš tikrųjų šioje šeimoje vyksta? Taip, yra ir tokia, labai psichologų reklamuojama nuomonė. Tačiau ši nuomonė pagrįsta darbu su labai sutrikusiomis poromis, kurios ateina psichoterapijai. Nuoširdžiai viską išsiaiškinti čia saugiau, nei visa tai vyksta terapijos rėmuose. O namų sąlygomis, mano manymu, geriau išbandyti kitus, labiau veiksmingais ir istoriškai patikrintus būdus.
Na, o jeigu jūsų širdyje prie viso to dar gyvena tikrosios meilės angelas, jei jūs tikite ateitimi ir žinote, kad jūsų pasirinktas vyras – pasirinktas visam gyvenimui – kodėl jums apie tai vyrui nepasakius? Labai tyliai, labai trumpai, vakare, prieš užmiegant. Po arbatinį šaukštelį kartą į savaitę daug metų.
Naudingas, panaudotas, išnaudotas: ar gali būti per daug pasiaukojimo kitiems?

Žemėje tikrai yra egoistų, egocentrikų, daugiau ar mažiau piktybinių išnaudotojų, kurie jaučia, kad nusipelnė daugiau nei kiti ir nuolat gražiuoju ar negražiuoju reikalauja kitų patarnavimo. Tikrai nereikėtų toli ieškoti žmonių, kurie ne tik paprašo nusirašyti namų darbus, bet ir paprašo tuos namų darbus padaryti už juos į jų sąsiuvinį. Būtų labai paprasta tokius prašytojus linčiuoti, peikti, niekinti ar pavadinti parazitais, kurie naudojasi nelaimėliais geromis širdimis. Bet visoje šioje situacijoje yra ir kita medalio pusė: tai tie žmonės, kurie pakelia prašytojo sąsiuvinį ir padaro namų darbus. Ir dar ne bet kaip, o tobulai – kad tik prašantysis būtų kuo labiau patenkintas. Yra žmonių, kurie tuos kitų „namų darbus“ daro nuolatos, net kai „pagalba“ kitam ima reikšti savo paties poreikių paminimą. Yra tokių žmonių, kurie tiek įsitraukia į kitų gelbėjimą, kad tas nuolatinis, kraštutinis, perdėtas aukojimasis kitų labui tampa būdu atidėlioti savo paties gyvenimą. Būtent apie šią „tamsiąją“ perdėto pasiaukojimo pusę ir norėčiau pasidalinti keliomis mintimis.
Amerikiečių psichologas, kognityvinės elgesio terapijos specialistas ir schemų terapijos pradininkas Jeffrey Young teigia, kad pasiaukojimas yra viena iš galimų žmogaus jausmus, mąstymą ir elgesį veikiančių schemų, apibūdinanti kraštutinį savo paties poreikių aukojimą dėl kitų gerovės. Šio psichologo teigimu, yra žmonių, kurie  išgyvena didžiulę kaltę, kai rūpinasi savimi ir savo poreikiais, taigi neretai kitų labui aukojamasi siekiant išvengti nemalonių jausmų. Aukojimasis tampa būdu pasikelti savivertę, be to, atsiranda prasmės jausmas, tačiau kraštutiniais atvejais tuo pačiu paminami savo paties norai ir poreikiai.
Reikėtų suprasti, kad perdėtai besiaukojantys dėl kitų žmonės nebūtinai girsis ar prikaišios savo aukas. Taip, yra žmonių, kurie garsina savo gerus darbus, tačiau perdėtas pasiaukojimas gali reikštis ne tik grandioziniais ir garsiai visiems išsigirtais žygdarbiais, bet ir iš pažiūros nedideliais dalykais: savanorišku indų nurinkimu svečiuose pas draugę, pasisiūlymu padėti kolegai ruošti prezentaciją viršininkui, sutikimu palydėti draugę į prancūzų kalbos kursus, nors lyg ir to nesinori… kartais tie „nedideli“ dalykai nuveda iki neatlygintino ir visai nepatinkančio darbo, kur nuopelnus prisiima kitas žmogus, vyro alkoholizmo dangstymo nuo jo artimųjų, visiško antrosios pusės išlaikymo, nors to net nesinori, ar sekso be meilės ir net be geismo vien dėl to, kad gražu ir teisinga būtų pasimylėti su žmogumi, kuris „vargo“ rodydamas dėmesį. Neretai toks smulkesnis ar stambesnis altruizmas baigiasi besiaukojančiojo pykčiu ir nepasitenkinimu (tiesa, nebūtinai parodomu išorėje): aš tiek stengiausi, o man net nepasakė ačiū! Bet ar visi privalo atsidėkoti už neprašytas aukas? Ir kas kitas gali daugiau gali nubrėžti ribas ir pasakyti „NE“, jei ne pats?
Pasiaukojimo schemos nukankintam žmogui būtų galima sakyti – imk ir nebegelbėk kitų. Tačiau tai nėra taip paprasta: schemos yra labai stabilios, ilgalaikės, besiformuojančios visą gyvenimą ir įsišaknijusios iki sielos gelmių tiek stipriai, kad praktiškai neįmanoma jų pakeisti be psichoterapijos. Maža to, žmogus neretai net nesupranta, kad gyvena vedamas vienos ar kitos schemos. Tad ir pasiaukojimo schema gali būti tiek giliai įaugusi į žmogų, kad žmogus gali eiti per gyvenimą vedamas tos schemos ir visai nekelti klausimo, kodėl taip daro, net kai perdėtas aukojimasis dėl kitų, kraštutinis altruizmas ar begalinis kitų žmonių poreikių tenkinimas akivaizdžiai kenkia ir trukdo gyventi savo paties gyvenimą. Tai ką gi daryti norint išsivaduoti iš kraštutinio „geriečio“ vaidmens?

Atpažinkite, ar tai yra kraštutinis aukojimasis
Paklauskite savęs: ar kitų poreikiai man yra svarbesni nei mano paties? Ar jaučiuosi kaltas, jei pirma tenkinu savo poreikius ir norus, o ne kitų? Ar jaučiu, kad gyvenime žmonėms duodu daugiau nei gaunate? Ar esu tiek užsiėmęs kitų žmonių reikalais, kad beveik nelieka laiko sau? Ar geriau jaučiuosi dovanodamas nei gaudamas? Ar jaučiuosi blogai, kai darau dalykus sau ir dėl savęs? Ar jaučiuosi kaltas, jei darau tai, kas man patinka? Ar nuolat pats siūlausi padėti kitiems – darbe, asmeniniame gyvenime? Ar dėl mano noro padėti kitiems nukenčia mano paties darbai ir asmeninis gyvenimas? Jei į daugelį klausimų atsakėte „taip“, tikėtina, kad jums būdinga jūsų gyvenimą valdanti pasiaukojimo schema.

Ieškokite „aukso viduriuko“ tarp pagalbos ir pasiaukojimo
Labai svarbu suprasti, kad būtų geru, naudingu visuomenei, draugišku ir pagelbėjančiu yra viena, o kita yra per kitų rūpesčius ir vargus visiškai prarasti save. Palyginimui, viena yra paaukoti labdarai porą valandų savo laiko per savaitę ir kelis procentus savo atlyginimo, visai kas kita – parduoti butą ir visus gautus pinigus atiduoti gyvūnų prieglaudai, pačiam kraustytis gyventi į nakvynės namus ir dar jausti kaltę, kad nuo šiol išlaikymą suteiks valstybė. Pavyzdys, savaime suprantama, kiek kraštutinis, bet perdėtai besiaukojantys žmonės iš tiesų padėdami kitiems ima kenkti sau.

Mokykitės atskirti “noriu” ir “reikia” padėti
Didžiausia žmonių, norinčių gelbėti pasaulį, bėda yra ta, kad jie yra tiek įpratę prisiimti už kitus atsakomybę, kad net nekelia klausimo – noriu ar nenoriu padėti. Tarsi atrodo savaime suprantama: išgirdau prašymą, PRIVALAU pulti gelbėti prašančiojo. Mąstymas kategorijomis „turiu“ ir „privalau“ pagal kognityvinės elgesio terapijos atstovus yra mąstymo klaida: žmogus varo save per gyvenimą “turėjimais“ ir „privalėjimais“ taip, tarsi elgiantis kitaip sulauktų baisios bausmės. Tačiau toks veikimo būdas teatneša nusivylimą, spaudimą, apmaudą ir kaltę. Labai svarbu nuolat sau priminti, kad padėjimas ir pasaulio gelbėjimas yra pasirinkimas, o ne pareiga.

Atpažinkite savo motyvus
Kažkada skaičiau interviu su viena Lietuvos aktore ir man labai įstrigo viena jos išsakyta mintis apie tai, ko ji savęs paklausia prieš imdamasi naujų projektų: „darysiu tai iš meilės, ar iš baimės?“ Puikus klausimas, nuostabiai atspindintis, ko vertėtų paklausti savęs prieš kiekvieną pasiaukojimą ar pagalbą kitiems: ar aš noriu padėti? O gal tik bijau, kad nepadėdamas jausiuosi blogai ir blogai jausis kitas? Gal baiminuosi, kad nepadėdamas jausiuosi nereikalingas, blogas, mane atstums ir aš negalėsiu to ištverti?

Brėžkite ribas
Man labai patiko studijų laikais išgirsta mintis: kartais pasakyti kitam “Ne”, reiškia pasakyti “Taip” sau. Šiame gyvenime ne visus reikia (ir net ne visus įmanoma) patenkinti. Savaime suprantama, jei visą gyvenimą veikta pagal modelį „turiu visiems padėti (nes kitaip būsiu blogas žmogus)“, nėra paprasta imti ir „persiprogramuoti“ smegenis. Bet pradėti galima nuo kelių sąlyginai nedidelių „Ne“ per savaitę. Gal pirma pasakyti „Ne“ įkyriam kolegai, kuris prašo už jį parašyti ataskaitą? Gal pamėginti nebekelti telefono ragelio savaitgaliais, kai skambina iš darbo? Gal leisti sau nesusitikti su drauge, kai žinote, kad ji ir vėl tik skųsis gyvenimu ir nepaklaus jūsų, kaip gyvenate jūs?

Gerbkite save, savo norus ir poreikius
Labai dažnai perdėto pasiaukojimo schemos vedami žmonės jaučia kaltę ko nors norėdami sau, maža to, jie jaučiasi neverti kitų pagalbos. Tačiau pamiršus save ir nepasirūpinus savo bent jau baziniais poreikiais galima taip greitai nustekenti save iki visiško išsekimo, kad net ir neliks jėgų padėti tiems, kuriems tikrai norisi padėti. Priimkite, kad esate žmogus su troškimais, su svajonėmis ir su asmeniniais tikslais. Mokykitės išsakyti savo poreikius ir norus – iš pradžių bent sau, o po to ir kitiems. Leiskite sau pasirūpinti savimi ir leiskite kitiems padėti jums.
7 priežastys, kodėl sutuokti yra geriau nei gyventi su sugyventiniu

1. Įsipareigojimas.
Sutuoktinių leitmotyvas „aš amžinai būsiu šalia tavęs“. Sugyventinių pažadas „aš būsiu šalia tavęs tol, kol mūsų bendravimas mane tenkins“. Sutuoktiniai, ištarę vienas kitam „taip“, įsipareigoja investuoti į santykių ateitį – kokius juos susikursi, tokius ir turėsi. Gyventi kartu teks daug metų, todėl geriau jau gyventi gerai. Vardan to verta stengtis. Sugyventiniai labiau linkę ne kurti santykius, o juos vertinti ir stebėti jų eigą. Sugyventiniai nesijaučia saugiai. Jie puikiai žino: vienas neatsargus žingsnis – ir ryšys subyrės. Tyrimais įrodyta, kad sugyventiniai linkę nutraukti ryšį, vos jam tik šiek tiek pablogėjus, o sutuoktiniai panašiu atveju stengiasi santykius pataisyti.
2. Vaikai.
Apie 40 proc. sugyventinių turi vaikų. Tačiau jiems augti tokioje „šeimoje“ nesaldu. Tyrimais nustatyta, kad sugyventinių vaikai lėčiau vystosi emociškai, dažnai turi elgesio problemų, jiems prasčiau sekasi mokykloje nei vaikams iš tikrų šeimų. Sugyventinių nesaugumas perduodamas vaikams – jie irgi jaučiasi nesaugūs. Moteriai, auginančiai vaiką pirmuosius metus, labai reikalinga vyro parama – tiek fizinė, tiek emocinė. Žmona to gali tikėtis, o jei negauna – reikalauti. Sugyventinė turi stengtis įtikti vyrui, kad šis jos nepaliktų pačiu sunkiausiu jai metu. Įtampa išties didelė. Be to, tarp sugyventinių didesnė neplanuoto pastojimo ir vaikų seksualinio išnaudojimo galimybė. Ypač ji padidėja tuomet, kai moteris su vaiku apsigyvena vyro, kuris nėra vaiko tėvas, namuose.
3. Santykiai.
Tarp sugyventinių dvasinės šilumos kur kas mažiau nei tarp sutuoktinių. Tyrimais nustatyta, kad sugyventinės dažniau nei žmonos patiria seksualinį ir fizinį vyrų smurtą. Žinoma, tai greičiausiai susiję su tuo, kad „sugyventinių duoną“ dažniau valgo menkesnes pajamas turintys, žemesnio socialinio sluoksnio žmonės. Agresijos atvejų tarp sugyventinių beveik dvigubai daugiau nei tarp vyro ir žmonos.
4. Pinigai.
Kad ir kaip sugyventiniai stengtųsi apsaugoti savo finansus (jie paprastai turi atskiras sąskaitas ir ilgai derasi, kol nusprendžia ką nors įsigyti namų ūkiui), sutuoktiniai vis tiek turi daugiau pajamų. Kodėl?.. Sutuoktiniai subtiliai kontroliuoja vienas kito išlaidas, nes „mano pinigai – tai tavo pinigai“. Sugyventiniai to daryti negali, nes „tavo pinigai – tai tavo pinigai“. Sugyventiniai per daug susirūpinę savo asmeniniais pinigais, o bendras finansų ūkis jiems nė trupučio nerūpi. Vyras ir žmona finansus tvarko bendrai, ir tokia „finansinė sąjunga“ tik dar labiau sustiprina jų ryšį. Pavyzdžiui, žmona gali pasiryžti uždirbti mažiau vardan geresnės vyro karjeros – vis tiek pinigai bendri. Sugyventinė tam vargu bau ar ryžtųsi. Vedę vyrai uždirba daugiau nei sugyventiniai. Žmonos iš vyrų gauna daugiau pinigų nei sugyventinės. Po santuokos vyrų finansinė atsakomybė paprastai išauga, jie labiau vertina darbą, rimčiau į jį žiūri ir dėl to netrukus ima kopti karjeros laiptais. Žvelgiant finansiškai, sugyventiniai panašesni į du po vienu stogu susiglaudusius vienišius nei į darnią šeimą.
5. Sveikata.
Sugyventinių fizinė sveikata prastesnė, o mirtingumas didesnis nei sutuoktinių (50 proc. moterų ir 250 proc. vyrų). Žmona negali atsainiai žiūrėti į savo sveikatą, nes ji trokšta, kad vyrui su ja būtų gera gyventi, be to, jai reiks užauginti vaikus. Lygiai taip pat rimtai ji žiūri ir į vyro sveikatą, nes jis yra žmogus, šalia kurio būti teks ilgus metus, todėl kur kas geriau, kad jis būtų sveikas. Analogiškai žmonos sveikata rūpinasi ir sutuoktinis. Be to, tiek psichinei, tiek fizinei sveikatai be galo svarbus žinojimas, kad yra artimas žmogus, kuriam esi svarbus ir kuris, nelaimei ištikus, galės tavimi pasirūpinti.
6. Laimė.
Susituokę žmonės laimingesni už susimetusius. Pastarieji dažnai jaučiasi nelaimingi, išgyvena depresines nuotaikas, jų santykiai jiems neteikia pasitenkinimo. Be abejo, tam įtakos turi stabilumo stoka – būdami netikri dėl santykių ateities sugyventiniai dažnai jaučia įtampą. Sutuoktiniai turi daugiau socialinių kontaktų (jo tėvai, jos tėvai, abiejų giminės, abiejų draugai, vaikų draugų tėvai, etc.), jų ryšį palaiko aplinkiniai. O sugyventinių socialinis tinklas toks pats kaip vienišių. Ji menkai pažįsta jo draugus, jis – jos. Abiejų tėvai gali būti tradicinių pažiūrų ir nelaikyti jų santykių rimtais. Jei sugyventiniai turi vaikų, seneliai retai kada padeda juos auginti.
7. Seksas.
Nors sutuoktiniai ir sugyventiniai mylisi taip pat dažnai, pirmųjų seksualiniai santykiai geresni, laisvesni, saugesni ir dėl to teikia daugiau pasitenkinimo. Sugyventiniai, net ir būdami ištikimi vienas kitam, yra labiau linkę į seksualinius nuotykius. Dažnai baimė visą gyvenimą mylėtis su tuo pačiu partneriu ir būna viena iš priežasčių, kodėl jie nesukuria šeimos. Sutuoktiniai dažniau nei sugyventiniai meilę ir seksą laiko neatsiejamais dalykais.
6 žingsnai laimės link


1. Puoselėkite santykius
Santykius su brangiausiais žmonėmis dažnai laikome savaime suprantamais, pamiršdami juos puoselėti, vertinti, jausti už juos dėkingumą. Nuolat priminkite artimiesiems, kuo jie jums ypatingi, dėkokite net už mažiausias smulkmenas. Dalydamiesi teigiamais jausmais, kuriame artimesnį ryšį. Be to, taip miela girdėti, kad kažkam esi brangus ir tave vertina.
2. Padėkokite sau
Kitų pastangas įvertiname ir pastebime, o savo pasiekimus neretai nurašome atsitiktinumui ar fortūnai. Laikas baigti kuklintis ir nuoširdžiai padėkoti sau už sunkų darbą! Pažvelkite į save kitų akimis ir pagalvokite, už ką galėtumėte sau padėkoti.
Dažnai vaikomės didelių tikslų, pamiršdami pasidžiaugti tuo, ką jau pasiekėme. Užrašykite savo laimėjimus, net ir pačius mažiausius. Draugą už tai neabejotinai pagirtumėte, tad pelnytai ir nuoširdžiai pagirkite save. Dėkingumas yra viena pagrindinių laimės sudedamųjų dalių.
3. Ieškokite teigiamų dalykų
Gebėjimas pastebėti pozityvius dalykus net nesėkmingiausią dieną ir būti dėkingiems už tai, ką turime, yra viena stipriausių laimės paskatų. Jei kas vakarą prieš užmigdami įvardysite, kuo diena buvo ypatinga, jausitės laimingesni. Tegul tai tampa jūsų įpročiu, kuriuo gražiai pabaigsite dieną.
4. Kasdien po malonumą
Dauguma gyvenimo malonumų yra lengvai pasiekiami: saulėtą dieną galime džiaugtis pasivaikščiojimu po mišką, ryte vaiko apkabinimu, vakare katės murkimu. Pagalvokite, kas jums teikia džiaugsmo, ir kuo dažniau tuo mėgaukitės! Yra tiek priežasčių būti laimingiems, tereikia apsidairyti.
5. Keiskite požiūrį
Mūsų mintys lemia, kaip suvokiame susiklosčiusią padėtį. Nesėkmė gali tapti sėkme, jei pasimokysime iš jos. Pažvelkite į nesėkmes kitomis akimis ir pabandykite atpažinti jų pozityvumą. Perfrazuokite nesėkmes taip, kad jos motyvuotų, o ne žlugdytų.
6. Branginkite prisiminimus
Prisiminimai turi stiprų emocinį užtaisą. Surašykite laimingiausius savo gyvenimo įvykius ir atsiverskite jų sąrašą, kai norėsite pasinerti į teigiamus jausmus. Mokslininkai nustatė, kad džiaugsmingi prisiminimai sumažina streso hormono kortizolio kiekį organizme.
10 tobulo vyro savybių


1. Jis parašo jums žinutę teiraudamasis, ar saugiai grįžote namo. Ir neina miegoti tol, kol negauna atsakymo, kad jums viskas gerai.

2. Šis vyras nesistengia jūsų pakeisti ir myli jus tokią, kokia esate.

3. Jis atsiunčia jums gėlių į darbovietę be jokios priežasties. Tiesiog.

4. Jis palaiko jus ir ragina siekti daugiau ir būti geresniu žmogumi, nei jau esate.

5. Jis niekada neleidžia jums suabejoti jo jausmais jums ir vis patikina, kad jam esate ta vienintelė.

6. Pasimatymuose jis pagarbiai sumoka už viską ir niekada neleidžia jums išleisti nė cento.

7. Jūsų pilve vis dar suspurda drugeliai, kai įeinate į patalpą, kur jūsų laukia jis.

8. Jam patogu jus bučiuoti ir viešumoje.

9. Jis visada atrašo jums į žinutes. Net tuomet, kai jūsų paskutiniojoje nebuvo jokio konkretaus klausimo.

10. Jūs didžiuodamasi pristatytumėte jį savo tėvui.



10 moters klaidų nestiprinančių santuokos

Santykiuose beveik visada esame linkę kaltinti kitą, o ne save. Na, bent jau iš pradžių. Suvokimas, kad situacijoje, ginče ar bet kokiame nesutarime kalti gali būti abudu žmonės, ateina kiek vėliau, kai nurimstame ir pradedame ieškoti konflikto priežasčių. Tinklapyje soulpost.ru rašoma, kokie dažniausi moters elgesio ypatumai erzina jos sutuoktinį ir ką vertėtų daryti, kad geriau sutartume vienas su kitu.

1. Jūs visada prastai atrodote. Kad ir kaip būtumėte užsiėmusios, raskite laiko savo išvaizdai. Nereikia lankytis pas kosmetologus, kad atrodytumėte tvarkingai ir patraukliai – daili šukuosena, švarūs ir tvarkingi drabužiai, minimalus makiažas (ar visai jokio) ir šypsena veide visada bus įvertinta teigiamai. Žinoma, būna situacijų, kai išvaizda paskutinėje vietoje, pavyzdžiui, rūpinatės mažais vaikais ir neturite nei laiko, nei noro puoštis. Tai savaime suprantama, tačiau praėjus sunkesniam laikotarpiui tas noras sugrįžta, tiesa? Kur kas blogiau, jeigu neturite jokios motyvacijos. Tuomet reikia ieškoti gilesnių priežasčių.

2. Esate priklausoma nuo išmaniųjų įrenginių. Daugelis mūsų jaučia jiems priklausomybę, tačiau santykiams išmanieji įrenginiai nieko gero neduoda. Valandų valandas sėdėdama ir naršydama jūs kaip tik veltui švaistote laiką, kurį galėtumėte leisti su šeima ir vaikais, skirti savo tobulėjimui. Turėkite griežtą nuomonę šiuo klausimu ir skirkite pakankamai dėmesio savo šeimai, t. y. nusistatykite prioritetus.

3. Jūs nesiklausote savo vyro. Jeigu norite gerų santykių, gerbkite savo vyrą, išklausykite jo nuomonę be kritikos ir pašaipos. Negalvokite, kad jūs 100 procentų žinote, ką jis galvoja. Galite sužinoti daug naujo. Taip pat atkreipkite dėmesį, jog jei jūs klausysite jo atidžiai ir su susidomėjimu, jis atsakys tuo pačiu.

4. Jūs šykštite bučinių ir apsikabinimų savo mylimam vyrui. Taip, su laiku aistra ir meilė blėsta, todėl reikia kurstyti židinį. Todėl nevenkite vienas kitam dovanoti artumo ir meilės, kadangi tai suteikia tik teigiamų emocijų, suartina ir primena, kodėl vienas kitą kažkada pamilote.

5. Jūs blogai atsiliepiate apie savo vyrą prie draugų. Turėtumėte ginti tą, su kuriuo ruošiatės nugyventi visą gyvenimą, tą, kurį pati išsirinkote. Draugai prisimins tik tai, ką esate kalbėję blogo, o gerus dalykus pamirš. Be to, pamąstykite, kaip jaustumėtės, jeigu vyras jūsų trūkumus išsakytų savo draugams?

6. Jūs pykstate, kad nesulaukiate romantikos. Romantika yra kuriama dviejų žmonių. Pabandykite pasikalbėti su vyru apie tai, ko labiausiai norėtumėte, kas priverstų jūsų abiejų širdis plakti greičiau. Vyrai, beje, neskaito moterų minčių, todėl tikėtis, kad jis supras dėl ko pykstate, yra misija neįmanoma.

7. Vyras jums tapo nebe toks svarbus. Pagalvokite, kodėl jis jūsų nebedomina kaip anksčiau? Galbūt susilaukėte vaikelio ir dėmesį skiriate tik jam? Ar susiradote hobį, kuris išstūmė jūsų vyrą iš prioritetų sąrašo? Protingas vyras visada palaikys savo žmoną, todėl neatstumkite savo mylimojo iš gyvenimo, o kaip tik stenkitės dar labiau įtraukti.

8. Jūs nevertinate tų gerų dalykų, kuriuos jis daro. Priimate gerą kaip duotybę ir būtinybę, tačiau niekada nepraleisite progos akcentuoti tai, kas blogai? Keiskite požiūrį ir pasidžiaukite, kad sutuoktinis stengiasi, būkite dėkingos!

9. Jūs nuolat priekaištaujate. Sunku iškęsti, kai grįžusį vyrą pasitinka surūgusi ir pikta žmona, užpuolanti priekaištais ir kitais reikalavimais. Tai ne motyvuoja, o dar labiau suerzina ir sudirgina. Ką galite padaryti? Kalbėkite apie tai, kaip tikslus įgyvendinsite kartu, teisingai išreikškite savo nuomonę, norus.

10. Jūs pamiršote, kodėl išsirinkote savo vyrą. Prisiminkite, kad jus patraukė, sužavėjo. Nejau tie bruožai dingo, išgaravo lyg dūmas? Jūsų užduotis tai atrasti iš naujo. Gali būti, kad buitis ir rutina santykius kaip reikiant supurtys, tačiau pasistengti prisiminti tas dienas, kaip jautėtės santykių pradžioje, tiesiog būtina.



25 METAI

Ilga kaip gyvenimas meilė „Visos laimingos šeimos yra laimingos vienodai...“ Šiems garsaus rusų rašytojo Levo Tolstojaus žodžiams visiškai pritaria amerikiečių psichologai Elizabeth ir Charlesas Schmitzai.

25 metus jie analizavo laimingų šeimos porų gyvenimą įvairiuose pasaulio kampeliuose ir priėjo vienareikšmės išvados: visi ilgai kartu gyvenantys sutuoktiniai savo šeimoms pritaikė septynias pagrindines taisykles. Apie jas vyras ir žmona Elizabeth ir Charlesas Schmitzai papasakojo savo knygoje „Ilga kaip gyvenimas meilė“.

Pirmoji paslaptis: tango nešokamas po vieną, tai - porinis šokis.

Laimingos šeimos neturi vyriausiojo ir pavaldinio. Kalbant choreografijos terminais, tokios poros neturi „vadovaujančio“, jos šoka kaip viena visuma, bet neprarandanti savojo „Aš“. Trys sąlygos „aš“ paverčia į „mus“, jomis remiasi ilga ir laiminga santuoka: interesų bendrumas, gebėjimas rasti kompromisus ir žinoma, tarpusavio parama.

Antroji paslaptis: jokių paslapčių.

Laimingos poros laisvai ir ramiai svarsto bet kokias problemas, nebijodamos sugadinti santykių. Trumpai tariant, santuokoje gyvenančios poros turi kalbėtis, kalbėtis, kalbėtis ir klausyti, klausyti, klausyti. Tol, kol neras sprendimo pačioms sunkiausiomis ir opiausioms problemoms.


Didžiojo violončelininko Mstislavo Rostropovičiaus ir operos primadonos Galinos Višnevskajos duktė Olga viename interviu papasakojo: „Kai tėtis išvykdavo gastrolių, tėvai galėjo valandų valandas kalbėti telefonu, Burkavo kaip įsimylėję paaugliai“.

Kartą, kai M. Rostropovičius gastroliavo Niujorke, Olga užsuko pas tėvą į viešbutį. Jie pasišnekėjo ir ji rengėsi išeiti. „Dar pasėdėk, po pusvalandžio bus mano gimtadienis, pakelsime taures“, - paprašė M. Rostropovičius.

Likus kelioms minutėms iki vidurnakčio, pasigirdo telefono skambutis iš tolimosios Maskvos: G. Višnevskaja skubėjo pasveikinti sutuoktinį. „Jie valandą negalėjo atsitraukti vienas nuo kito. Pasėdėjau pasėdėjau ir išėjau, kad netrukdyčiau“, - prisimena Olga.

Trečioji paslaptis: abipusė pagarba.

Apie tai, kad jos trūksta, kartais byloja net smulkmenos. Santykių pradžioje poros labai malonios tarpusavyje: „Duokš, palaikysiu duris!“„Kaip puikiai sugalvojai!“ , „Saulute, ar tau nešalta?“ Bet prabėga metai, sutuoktiniai įpranta vienas prie kito ir kažkodėl nustoja vienas kitam rodyti dėmesio ir pagarbos ženklus. „Paduok štai tą..., atnešk tą...“ Kur staiga dingo žodis „prašau?“

Garsioji rašytoja ir laiminga žmona Agatha Christie sakė: „Santuoka reiškia daugiau nei meilė. Ir čia svarbiausia - pagarba. Tik jos nereikia painioti su susižavėjimu. Visą gyvenimą žavėtis sutuoktiniu yra beprotiškai nuobodu, ir tai baigiasi reumatiniais skausmais kaklo srityje“.

Su savo vyru archeologu Maxu Mallowanu, kuris buvo 14 metų už ją jaunesnis, garsioji detektyvų karalienė pragyveno beveik 50 metų, gaubiama meilės ir pagarbos.

Ketvirtoji paslaptis: kūnas - mūsų tvirtovė.

Laimingos poros tinkamai maitinasi ir rūpinasi savo kūnu. Esame tokie, ką valgome. Sunku nesutikti su šiais žodžiais, ypač prisiminus apsnūdimo būseną, į kurią nugrimztama po sočios vakarienės. Ir jau tuomet tikrai nevilioja romantiški pasivaikščiojimai gryname ore ar pokalbiai "iš širdies".

Dainininkas Stingas ir jo antroji žmona, aktorė Trudie - žinomi sveikos gyvensenos propaguotojai. Pora nevalgo mėsos, vartoja tik natūralius produktus, pirmenybę teikia dviračiui, o ne automobiliui, yra aktyvūs gamtos gynėjai. Beje, Stingo garbei net pavadintos dvi varlių rūšys. Kasdien pusantros valandos sutuoktiniai užsiima joga ir praktikuoja tantrinį seksą. Žodžiu, visai neblogai gyvena Stingas ir Trudie jau tris dešimtmečius.

O juk kažkada viskas buvo kitaip. Niekam ne paslaptis, kad garsusis atlikėjas turėjo problemų dėl alkoholio ir narkotikų. Bet tai buvo taip seniai, tarsi kitame gyvenime, kuriame jis ir Trudie dar negyveno.

Penktoji paslaptis: bendras biudžetas

Sutikite, simboliška, kad visos be išimties laimingos poros, (psichologai Elizabeth ir Charlesas Schmitzas apklausė 150 tūkstančių porų), visada turėjo bendrą biudžetą. Finansiniai sunkumai dažnai baigiasi konfliktais, o šie, savo ruožtu, griauna santykius. Jei sutuoktiniai naudojasi atskiromis sąskaitomis ir kiekvienas pinigus leidžia sau, jie tarsi sako vienas kitam: „Netikiu tavimi“. Štai keletas paprastų taisyklių, kurios padeda sukurti finansinį sutuoktinių pasitikėjimą vienas kitu:

Visada atvirai kalbėkite apie savo materialinę padėtį.

Sąskaitas apmokėkite kartu. Žinoma, tai nereiškia, jog antroji pusė visada turi būti šalia, kai vyras apmoka sąskaitas. Bet, pirkdami ką nors svarbaus, to neturite slėpti nuo sutuoktinio.

Susitarkite, kiek pinigų ir kam gali išleisti kiekvienas iš jūsų.

Šeštoji paslaptis: švelnus prisilietimas

Prisilietimai - tai savos rūšies Morzės abėcėlė. Kartais prisilietimais galima paprasčiau išreikšti jausmus nei žodžiais. Laimingos poros šią abėcėlę išmoko puikiai.

„Visos ilgai santuokoje išgyvenusios poros tvirtino, kad negali ir dienos pragyventi be švelnių prisilietimų. Net sėdėdami ant sofos priešais mus, jie švelniai prisiliesdavo vienas prie kito, tarsi siųsdami signalą: „Aš myliu tave taip stipriai, kad tiesiog negaliu nuo tavęs atsitraukti. Ir mes vyru vedę jau 43 metai ir elgiamės lygiai taip pat“, - sakė psichologai Elizabeth ir Charlesas Schmitzai.

Septintoji paslaptis: liūdesį varykite šalin

Visi laimingi sutuoktiniai mielai leidžiasi į nuotykius, nestokoja juoko, susižavėjimo, dovanoja vienas kitam malonių staigmenų ir netikėtumų. Įvairovė - pagrindinis gyvenimo prieskonis ir būtina ilgos ir laimingos partnerystės sąlyga.

RASA ŠIMKONIENĖS STRAIPSNIS

Susižavėjimas, įsimylėjimas, gėlės, dovanos, linksmos vestuvės. Krūva nešvarių indų, pinigų stygius, barniai, priekaištai, pretenzijos. Tai vienas galimų šeimyninio gyvenimo scenarijų. Kodėl taip nutinka? Kodėl vienos poros sugeba santuoką išsaugoti iki gyvenimo pabaigos, kitos – išsiskiria neatlaikę smulkių buities išbandymų? Kur slypi laimingos santuokos paslaptis? Juk duodami santuokos įžadus jaunieji prisiekia vienas kitą mylėti, gerbti, ir tikisi gražaus ir laimingo šeimos gyvenimo.

Apie tai kalbamės su psichologe Rasa Šimkoniene.

Ar laiminga santuoka priklauso nuo žmogaus charakterio bruožų?Galbūt yra žmonių visiškai neskirtų šeimyniniam gyvenimui?

Žmonės yra skirtingi, skirtingų temperamentų, charakterių, kilę iš skirtingų šeimų ir kiekvienas turi galimybę susirasti sau gyvenimo partnerį, kurio poreikiai, skoniai, gyvenimo stilius atitiktų jo, su kuo galėtų kurti šeimą, kurioje abu jaustųsi laimingi. Tik labai svarbu duoti sau ir kitam laiko pažinti vienas kitą, bendraujant būti tikriems ir atviriems, tada po vedybų neturėtų kilti nesusipratimų, kai vienas iš poros gali pasijusti apgautas.

Yra atliktas tyrimas, kurio rezultatai rodo, kad laimingesnės santuokos tos, kurių sutuoktiniai turėjo mažiau partnerių iki santuokos. Ar galėtumėte tai pakomentuoti?

Taip, apie tai rašoma ir D.Myerso „Socialinėje psichologijoje“. Be šio faktoriaus, dar, kalbant apie santuokos tvirtumą, minima ir nuostatų bei vertybių atitikimas, kilmė iš panašaus socialinio sluoksnio, išsilavinimo lygis ir kt.

Tai, kad sutuoktiniai turėjo mažiau partnerių iki santuokos, manau rodytų, kad jie atsakingiau ir pagarbiau mato šalia esantį žmogų. Taip pat kyla klausimas, kas vyksta ar vyko su tuo žmogumi, kuris negali užmegzti pastovaus artimo ryšio su kitu, o ieško artumo, turėdamas daug seksualinių partnerių.

Ar tai, kad tėvai gyvena ilgą gyvenimą santuokoje turi įtakos vaikams, ar tokių žmonių šeimos tvirtesnės?

Psichologai vienareikšmiškai yra atsakę į šį klausimą. Vaikai užaugę sėkmingoje šeimoje geba kurti stabilesnes šeimas. Jie turi pavyzdį, kaip tai buvo daroma jų biologinėje šeimoje. Tačiau kalbame apie sėkmingas šeimas, nes kai kurie žmonės nugyvena iki senatvės kartu kankindami vienas kitą ir savo vaikus, nepatirdami džiaugsmo būti drauge. Augdamas tokioje disfunkcinėje šeimoje, vaikas tikrai neugdo bendradarbiavimo, pasitikėjimo, atvirumo, mokėjimo atleisti, kito priėmimo, ištikimybės ir mokėjimo sutarti savybių.

Taip pat svarbu pasakyti ir tai, kad žmonės, užaugę išsiskyrusių tėvų šeimose, tikrai gali kurti stabilius ir sėkmingus santykius. Svarbu suprasti savo patirtį, ją įvertinti ir pasiryžti būti kartu, be abejo, išskyrus tuos atvejus, kai esi išnaudojamas, patiri psichologinį ar fizinį smurtą.

Be nesutarimų, nedidelių barnių veikiausiai neišsiverčia ne viena šeima. Dėl ko dažniausiai pykstasi sutuoktiniai? Kaip to išvengti? Kuris pirmas turėtų pradėti taikytis?

Sutuoktiniai gali pyktis dėl labai įvairių priežasčių, kartais dėl esminių klausimų, kur norime gyventi – Lietuvoje ar užsienyje, kiek vaikų turėti, žmonai dirbti ar ne. Šie klausimai susiję su kiekvieno iš jų vertybėmis, įsitikinimais, nuostatomis. Jie reikalauja didelių pastangų iš abiejų sutuoktinių pusės, bandant išsakyti savo poziciją, išklausyti kito, suderinti abiejų poreikius ir rasti bendrą sutarimą. Jei žmonės svarbūs vienas kitam, tikrai ras išeitį ir sudėtingiausiuose gyvenimo klausimuose.

Tačiau yra porų, kurios pykstasi, kaip patys sako „dėl smulkmenų“. Čia jau reikėtų skirti laiko ir pamėginti suprasti, kas gi už to slepiasi. Greičiausiai tai bus nepasitenkinimas, kuris yra neišsakomas, dėl pačių įvairiausių priežasčių. Kartais tai gali būti nesuvokta, neįsisąmoninta. Sutuoktinis kelia susierzinimą ir labai lengva išsilieti bei nukreipti pyktį į jį. Juk artimas žmogus – atlaikys. Bet reikėtų pažiūrėti iš arčiau į save, gal tai nepasitenkinimas savimi, savo karjera, gyvenimo būdu ar kitos priežastys. Kartais verta kreiptis į psichologą, kad visa tai padėtų suprasti.

Santykių aiškinimosi nereikia stengtis išvengti, juk ginčuose gimsta tiesa. Labiau būtų svarbu, kaip mes ginčijamės. Kažkodėl dažnai manoma, kad konfliktas lygu barniui. Tačiau savo darbuose sugebame sudalyvauti konstruktyviose diskusijose, kur gerbiame savo oponentą, leidžiame jam išsakyti savo argumentus, išdėstome savo, mėginame rasti bendrą sprendimą. Kodėl gi šių įgūdžių negalėtume taikyti namie. Ginčai gali būti ir smagūs, ir pagarbūs. Beje jie būtini, nes tuomet kiekvienas šeimoje jaučiasi svarbus, išklausytas, priimtas.

Yra sutuoktinių, kurie teigia, kad jų šeimoje konfliktų visai nėra, turbūt verta susimąstyti, kas toje šeimoje visuomet nusileidžia ir atsisako savo nuomonės, juk negali taip būti, kad dviejų žmonių pozicijos idealiai sutaptų visais gyvenimo klausimais.

Žmonės, kurie myli vienas kitą ir ilgą laiką gyvena kartu išmoksta tam tikrų ritualų, šeimos taisyklių, kaip taikytis, kiek laiko jiems yra normalu pabūti atskirai, kam pirma lengviau prieiti. Draugiškoje šeimoje pyktis nesilaiko ilgai, pora stengiasi kuo greičiau rasti būdą, kaip sumažinti susidariusią įtampą.

Kokie būtų svarbiausieji patarimai, ko sutuoktiniai griežtai turėtų nedaryti?

Lengviau atsakyti į klausimą, ką reikėtų daryti nei ko nedaryti. Visų pirma neįžeidinėti ir nežeminti partnerio. Su artimu žmogumi mes dažnai leidžiame sau daryti tai, ko neleistume su kitais žmonėmis: kritikuoti prie kitų, rodyti nepagarbą, šaipytis. Tai skaudiną šalia esantį, nors jis to gali ir neparodyti.

Kartais imame per daug kontroliuoti ir nepasitikėti, nors tai rodo daugiau mūsų nepasitikėjimą pačiais savimi, tačiau labai vargina ir partnerį.

Kaltinti gyvenimo draugą dėl mūsų nenusisekusio gyvenimo – kiekvienas esame atsakingi už savo gyvenimą patys ir vyrą ar žmoną pasirinkome tokį, kuris atitiktų mūsų svarbiausius ir slapčiausius poreikius. Jei mums buvo taip blogai, kodėl nedarėme nieko, kad būtų geriau.

Tai ką gi tuomet būtinai reikėtų daryti, norint išsaugoti šeimą?

Svarbiausias dalykas – kalbėtis. Dalytis savo poreikiais, jausmais, abejonėmis, baimėmis, nerimu, džiaugsmu. Kalbėti ir girdėti. Dažnai susiduriu su tuo, kad sutuoktiniai mano žinantys, ką galvoja jų partneris ir elgiasi atitinkamai, tačiau tas žinojimas gali būti labai klaidingas. Iš to kyla daug nesusipratimų ir nesusišnekėjimo. Kažkodėl bijome paklausti ir bijome pasakyti, o kartais ir išgirsti tiesą.

TOMO HANKSO PATARIMAI

Kiekvieną kartą, kai sutuoktiniai kartu pasirodo ant raudonojo kilimo, jie tiesiog spindi iš laimės. Viskas todėl, kad T. Hanksas turi savo sėkmingos santuokos taisykles. Kokios jos?

1. Niekada neikite miegoti susipykę.

2. Nieko neslėpkite vienas nuo kito.

3. Bent kartą per mėnesį susitikite su savo draugais/draugėmis atskirai nuo sutuoktinio.

4. Kartą per savaitę raskite laiko romantiškai vakarienei su žmona.

5. Kiekvieną šeštadienio vakarą užsisakykite maisto iš restorano ir valgykite namie kartu su vaikais.

6. Šeima – prioritetas Nr. 1.

7. Kas dvi savaites rašykite vienas kitam meilės laiškus.

8. Niekada nesiginčykite vaikų akivaizdoje.

9. Raskite laiko mylėjimuisi.

Back to content | Back to main menu